Sekite 15min Google
Savo nerimu Fausta Marija Leščiauskaitė pasidalijo socialiniame tinkle „Facebook“, iškeldama itin aštrią paauglių rūkymo bei elektroninių cigarečių vartojimo problemą.
Žinoma žurnalistė atkreipė dėmesį, kad nors paaugliai rūkė visais laikais, tačiau, pasak jos, šiandien situacija kitokia ir kur kas pavojingesnė, mat paauglių rūkymas tapo visiškai įprastu reiškiniu, kurį visuomenė normalizuoja.
Įrašu ji sutiko pasidalyti ir su portalo Žmonės.lt skaitytojais.
„Mes patys sau susikursime katastrofą ir pasaulio pabaigą.
Vokiečių gatvės kiemuose sėdi keli būreliai buvusios Salomėjos Nėries, dabar Vilniaus Vyčio, gimnazijos mokinių. Išskyrus vieną vaikinų būrelį, visi veipina. Pagal vadovėlius matau: devintokai, dešimtokai.
Užupio skvere tai irgi vyksta kasdien. Vaikai traukia ir nesislepia.
Ar naujiena, kad mokiniai rūko? Ne, baikit, aš pati mokyklos paskutinėse klasėse Marlboro geltoną ir mėtinį esu pirkus. Ir nebuvau jokia šventa paauglė, tokios ir nevaizduoju.
Tačiau skirtumas buvo esminis. Vaikai anuomet slėpėsi. Visi ėjo už kampo. O visi, kas iš nors kiek geresnių šeimų, po to kvėpinosi, plovėsi rankas, tepėsi kvepiančiais kremais, kramtė gumas, čiupinėjo tujas. Sukosi kaip kas mokėjo. Dar senesniais laikais mane pusbroliai apšvietė, kad rūkyti reikia pagaliukais laikant cigaretę, kad tėvai neužuostų.
Vaikai žinojo, kad elgiasi blogai. Niekas nenorėjo, kad juos pastebėtų. Ne tik tėvai. Mokytojai, tėvų pažįstami.
Šiandien šio elemento nėra. Mano artimoje aplinkoje daug skirtingo amžiaus vaikus mokančių žmonių. Žinote, kaip penktokai, šeštokai mokytojams pasiteisina, kodėl veipina?
Dalis sako, kad tėvai jiems leidžia. Ir nemeluoja. Bet kita dalis pasigiria, kad tai patys tėvai jiems pirmąkart ir davė pabandyt. Taigi braškinis veipas.
Ir jei man tai pasakotų ne iš pirmų lūpų, aš nepatikėčiau. Mano smegenys to tiesiog neaprėpia. Nes mano vaikystėje net pačios socialiai silpniausios šeimos to netoleravo. Aš turėjau klasiokų, kurie į mokyklą ateidavo purvinomis panagėmis, nes namie neturėjo vandens. Tai buvo laikai, kai vaikai po truputį pradėjo turėti pirmuosius mobiliuosius telefonus, ne dinozaurų amžius. Ir tos šeimos savo vaikams tikrai nedėjo cizos į dantis. Kas rūkė, vis tiek rūkė pasislėpęs.
Nereikia čia kišti diržo, kurio dabar atseit maža. Mano geros draugės mama, radusi tarp jos daiktų cigaretę padėjo ją atgal ir pasakė, labai nusivylusi. Draugė tą cigaretę iš didelės gėdos išmetė per langą žaibo greičiu. Lyderiams diržo nereikia.
Tačiau jei viena karta naiviai diržą įsivaizdavo esant lyderyste, tai kita – nors diržo atsisakė, bet kas ta lyderystė – ko gero, nesuprato?
Veipai ir visi tie į burną kišami aparatėliai bus didžioji katastrofa, pamatysite. Pasikalbėkite su toksikologais. Paklauskite, kokius paauglius jiems atveža kasdien. Ką jie rūko. Ne kažkokie tolimi, iš prastų šeimų atėję vaikai.
Kita didžioji katastrofa bus tai, kad tų jaunų žmonių niekas neišmokė atskirti gero nuo blogo. Nes mamos ir tėčiai į burną kiša veipus, nuveda į viešnamį, o kad netrukdytų – į rankas įduoda planšetę.
Mes turėtume pasistengti labiau“, – rašė Fausta Marija Leščiauskaitė.
