Rinkdama šiam pasirodymui kūrinį, Gabrielė Vilkickytė nusprendė jiems skirti ypatingą reikšmę jos gyvenime turinčią Justino Jaručio dainą, kurią pripažino, jog dainuoti būna labai sunku.
„Man šis kūrinys labai jautrus ir kelia daug ašarų. Žinau, kad ir pats Justinas Jarutis kartais vengia šios dainos, ypač jeigu ją tenka dainuoti įsisiautėjusiai publikai, nes tas kūrinys jam per daug svarbus“, – atskleidė Gabrielė Vilkickytė.
Tiesa, mokytoja pasidalino ir ypatinga istorija, susijusią su šia daina, kuri privertė jos komandos narių kūnais bėgioti šiurpuliukus.
„Prieš metus buvau vienoje sodyboje visiškai viena. Sėdėdavau prie pianino ir kiekvieną vakarą grodavau. Sodyba buvo prie apsnigto ežero, aplinkui tik medžiai, nei vieno žmogaus. Priešais mane kitame ežero krante būdavo tik didelis namas, kuriame visada degdavo viena šviesa ir aš kiekvieną vakarą grodama į tą šviesą žiūrėdavau, kol galiausiai parašiau dainą. Tačiau vieną vakarą tame name užsidegė visos šviesos vienu metu, nors tas namas buvo milžiniškas. Praėjus dviem minutėms visos šviesos vienu metu išsijungė, o fone liko groti būtent ta viena Justino daina. Iškart gavau žinutę iš namo, kuriame gyvenau, šeimininkės, kad ką tik kitoje ežero pusėje esančiame name mirė žmogus“, – negirdėta istorija pasidalino Gabrielė Vilkickytė.
Sužinoję apie tai, kokią dainą teks atlikti scenoje, graudinosi ir projekto dalyviai. O Benas Aleksandravičius, išgirdęs jų pasirodymą, neslėpė susižavėjimo tuo, kaip ši daina buvo atlikta: „Aš galvojau, kad žmonės po šio pasirodymo išprotės ir man skaudės ausis nuo plojimų decibelų lygio, tai buvo visiškai finalo vertas pasirodymas. Aukščiausias lygis, lubos pramuštos, nuostabu.“
Kokia daina taip sujaudino tiek projekto dalyvius, tiek mokytojus ir kokį atlikimo stilių pasirinko grupės nariai, kad tai buvo vadinama viena geriausių šios Justino Jaručio dainos versijų – jau šį sekmadienio vakarą žiūrimiausiame muzikos projekte „Lietuvos balsas. Kartos“ 19.30 val. per LNK.
