Visą jųdviejų draugystės laiką mergina buvo savotiška draugo guodėja, globėja, psichoterapeutė. „Negaliu dabar taip palikti žmogaus nelaimėje - jam labai sunku. O gal tikrai jis būtų laimingas tik su manim? Aš ir pati nesu tikra dėl to kito žmogaus, o šitas tikrai mane myli...“, - sakė mergina.
Silpnas eksmylimasis
Taigi turime tipišką gelbėtoją, kuri prisiima atsakomybę už kito žmogaus jaumus, problemas ir visą gyvenimą. Neretai tokie žmonės ir patys labai daug tikisi iš kitų ir labai pyksta, kai jie nueina savais keliais net nepadėkoję.
Mergina visaip tikino mane, kad jos buvęs draugas tikrai nesugebės pasirūpinti savimi. Jos teigimu, eksmylimasis yra labai silpnas, niekada negali už save pakovoti, užaugo be motinos meilės, o ir tėvas buvo niekam tikęs.
Beje, pati mergina taip pat nesirūpino savimi. Ji visiškai apleido savo mokslus universitete, nebenorėjo eiti į darbą, jautėsi nuolat pavargusi ir išsekusi.
Kaipgi kitaip ji galėjo jaustis jei valandų valandas naktimis konsultavo savo nelaimėlį. O juk dar reikėdavo nubėgti į pasimatymą su naujuoju draugu.
Gelbėtojo pavojai
Gelbėtojas skuba padėti kitam visiškai pamiršdamas savo paties poreikius, jausmus ir siekius. Toks žmogus tampa visiškai priklausomas nuo to, kurį gelbėja.
Iš pirmo žvilgsnio geri ketinimai gali pridaryti nemažai bėdos tiek pačiam gelbėtojui, tiek žmonėms, kuriems jis siekia padėti. Gelbėjimas, aukojimasis trukdo prisiimti kitam atsakomybę už savo asmeninį gyvenimą ir savotiškai atima laisvę.
Taigi gauname atvirkščią efektą: gelbėjamas asmuo, apsaugotas nuo atsakomybės, pats nesistengia bristi iš savo problemų ir tobulėti. Jis ir toliau elgiasi destruktyviai ir gali pradėti net priekaištauti savo gelbėtojui ir visaip priešintis. „Ko tu čia mane kontroliuoji? Nesikišk“, - širsta gelbėjamasis, nors dar vakar verkė į gelbėtojos ragelį ir klausė ką jam daryti. Jis nejaučia jokio dėkingumo ir dėl to kelia gelbėtojui pyktį.
Gelbėtojas ima dar labiau kontroliuoti, kol tampa beveik persekiotoju, kuris nustato savo aukai griežtas taisykles ir ima priekaištauti kiekviename žingsnyje. Galop pats gelbėtojas tampa auka – jis ima neapkęsti pats savęs ir jaučia didžiulį nepilnavertiškumo jausmą.
Vaikystės kompleksai
Taip atsitiko ir minėtai merginai. Po kurio laiko naujam draugui pasitraukus, senasis susirado naują simpatiją ir ji tapo nereikalinga.
Merginai buvo svarbu suvokti savo elgesio motyvus, įsisąmoninti savo pačios vidines problemas.
Neretai būti gelbėtoju išmokstama vaikystėje, kai tenka rūpintis „silpna“ motina ar tėvu. Tik padėdamas ir rūpindamasis kitais toks vaikas, o vėliau ir suaugęs jaučiasi vertingas, o nuolat kažką gelbėti jį verčia stiprūs kaltės bei nerimo jausmai.
Gelbėtojui svarbu išmokti rūpintis pirmiausiai savimi, o kitiems palikti teisę pasirūpinti savimi. Gelbėjimas – tai nėra tikra pagalba, tinkamas rūpestis. Dažnai už tokio elgesio slypi iš vaikystės atėję kompleksai, susiję su mintimi, kad „jei kažkam atsitinka bėda, dėl visko kaltas aš“. Iš tiesų gelbėtojui reikia pagalbos pačiam, o labiausiai jam reikia išmokti mylėti save.