Socialiniame tinkle „Facebook“ M.Bertulis paviešino įrašą, kuriuo sutiko pasidalyti su naujienų portalu Žmonės.lt.
„Galvojau, jog pabūsiu ramiai ir nieko nereaguosiu, nes tikrai nesinori darytis nei reklamos iš tokios niekam nemalonios temos, nei nusileisti iki kito piliečio purslų spjaudymosi lygio. Bet žmogus toliau nerimsta, žemina, vadina mane ligoniu, psichopatu ir toliau provokuoja.
Aš tiek metų šitą istoriją nešiojausi tik su savimi, nes man yra gėda dėl savo biologinio tėvo. Mano nuomone, tokie žmonės turėtų patekti į kažkokį neatsakingų sėklos dalintojų registrą, kaip yra Argentinoje, kur tokie alimentų skolininkai ir pajamų slėpėjai negali patekti į renginius, koncertus, gauti vairuotojo pažymėjimo, kandidatuoti rinkimuose, tapti valstybės tiekėju ar gauti socialinio būsto. Nes manot mano Mamai buvo lengva vienai su močiute mane užauginti?
Plius, gimiau kreivas šleivas – su šleivapėdyste (kūdikis turėjau tris kojų operacijas), žvairumu ir atlėpusiomis ausimis. Mane reikėjo taisyti ir lopyti, kaip kokią kaliausę. Irgi visą gyvenimą šitą slėpiau, nes tiesiog buvo gėda. Bet mano Mama niekada nesiskundė ir aukojosi visaip kaip tik įmanoma dėl manęs, kad kompensuotų tą tėvo trūkumą. Važinėjo pastoviai su manimi į Santariškes, nemiegodavo naktimis, rūpindavosi, darė viską, jog būčiau sveikas ir turėčiau kiek įmanoma įprastą gyvenimą.
Tai įsivaizduokite, kaip skaudu yra ne tik būti paliktai vienai ant ledo su vaiku, bet ir niekuo neprisidėti, kai tos pagalbos reikia labiausiai. Bent kruopelę kažkokios empatijos parodyti. Todėl esu be galo dėkingas savo Mamai už viską ką ji padarė dėl manęs. Man net dabar kaupiasi ašaros berašant apie tai. Atsimenu, kai dalyvavau savo pirmajame pusmaratonyje gyvenime, visus 21 kilometrą bėgau su didele puokšte gėlių. Visi aplinkui galvojo, kad kažkam trasos pabaigoje pasipiršiu, nors iš tikrųjų tiesiog tas gėles finiše įteikiau savo Mamai, kaip padėką. Nes gydytojai vaikystėje net negalėjo pagalvoti apie tai, kad bėgiosiu.
Dėl savo silpnų kojų negalėjau lankyti nei futbolo, nei krepšinio, bet ačiū Dievui dėl to pas mane gyvenime atsirado šachmatai. Iki 14 ar 16 metų turėjau net invalidumo pažymėjimą, kurio taipogi gėdijausi. Ir kai vieną dieną netyčia pas mane į namus užėjęs klasiokas jį rado, norėjau tiesiog prasmegti skradžiai žemę. Bandžiau jam meluoti, jog čia kažkoks fake'inis, kad gaučiau nuolaidų viešajame transporte ir t.t. Tad traumų vaikystėje turėjau sočiai. Jau nekalbu apie šiaip paprastas patyčias mokykloje ar kieme, kai negali pasiskųsti kokiam vyresniam broliui ar tėčiui.
Bet kažkaip visą šitą etapą praėjau, užsigrūdinau, tapau savarankišku, savimi pasitikinčiu žmogumi ir gyvenau toliau sėkmingai. Viską savo gyvenime susikūriau pats. Niekas iš viršaus jokios lėkštės man nenuleido. Niekada neieškojau nei „brolio“, nei „sesers“, nei „tėvo“.
2011 metais pradedu dirbti Šiaulių arenoje, kur, pasirodo, dirba ir mano „sesės“ vyras. Aišku, kažkaip kalba išsirutulioja ir papasakoju jam visą šitą istoriją, kuri daeina iki „sesės“. Ji man pirma parašo: „Žinojau, kad yra kažkur vienas brolis, bet niekada netikėjau, kad teks bendrauti“. Visai fainai pasikalbam, abudu sutariam, kad niekas nėra kalti dėl tėvų klaidų ir tiek. Net pakvietė užeiti į svečius, kas buvo labai miela. Tačiau, jos prašymu, nenorėčiau daugiau jos kišti į šią istoriją, nes ji nėra viešas žmogus ir nori toliau ramiai gyventi.
Visai kitoks buvo mano pirmas susidūrimas su „broliu“, praėjus dar porai metų. Gaunu agresyvaus tono žinutę: „Sveikas. Žinok viena – nei aš, nei ji, nesam tau nei brolis, nei sesė. Todėl baik skleisti tokius gandus. Tikiuosi suprasi ir nebešnekėsi nesąmonių. Geriau su tėvu savo eik susipažink. Ir dar su seneliais gali.“
Mandagiai atsakiau, jog mieliau susipažinčiau su tavimi, nei su tėvu. Nes neturiu noro to daryti. „Nieko juk dabar nepakeisi, tu gyveni savo gyvenimą, aš savo. Neversk kaltės dėl savo tėčio ant manęs“, – 2013 m. rugsėjį parašiau.
„Aš neverčiu. Tiesiog aš draugų ir pažįstamų turiu begales, naujų neieškau“, – atšovė Simas.
„Tai viskas ok tada. Sėkmės“, – chato pabaiga.
Ir toliau ramiai gyvenau daugybę metų slėpdamas šią savo istoriją. Nors tai tiesiog mano gyvenimo faktai, kurių neturėjau galimybės kažkaip lemti ar pakeisti.
Nenorėjau turėti nieko bendro su šiuo žmogumi. Nepažįstu jo asmeniškai, bet iš to, kokį įvaizdį apie jį susidariau iš viešos erdvės, to minimalaus bendravimo su manimi, supratau, jog mūsų vertybės stipriai skiriasi. Labai nemėgstu padangėmis skraidančių personų.
Bet pernai gegužę netikėtai kaip iš giedro dangaus pilietis nei iš šio, nei iš to driokstelėjo. Nežinau ar čia kokių substancijų pasekmė buvo, tačiau pilietis savo feisbuke pasidalina mano nuotrauka su kažkokiais kvailais įžeidinėjimais. Kur aš nei jo kažkaip užkabinau, nei jis man įdomus buvo. Ir negana to, dar ir sugeba užpilti druskos ant vienos skaudžiausių mano vietų, įtraukdamas bei pažymėdamas mano ir savo tėvą. Ko pasekoje pastarasis dar mane ir užblokuoja. Šiaip surrealistiškai skamba.
Ir aš vis tiek tylėjau. Ir gal net nebūčiau iš viso tos istorijos papasakojęs, jeigu ne Renatos klausimai apie tai. Nes žinau, kiek mano Mamai sunku vėl iš naujo išgyventi šią istoriją. Bet galų gale, tai yra tiesiog mano gyvenimo faktai ir mano atsiradimo istorija. Deja, ne gandras mane atnešė. Kuo toliau, tuo labiau man patinka brutalus atvirumas šitame „cukriniame“ ir išlaižytame pasaulyje.
Tegul tai būna kažkokia pamoka vyrams mokėti prisiimti atsakomybę už savo klaidas ir į gyvybę nežiūrėti kaip į kokį daiktą, kurį galima numesti bet kur. Arba tai galėtų būti tiesiog puiki prezervatyvų reklama.
Ačiū už labai gražias žinutes, kurių gavau nemažai. Šitą temą uždarau ir pavydžiu visiems, turintiems kasmet ką veikti pirmą birželio sekmadienį.
Ir, žinoma – AČIŪ, MAMA, UŽ VISKĄ“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė Mantas.
Primename, kad M.Bertulis apsilankė Renatos Šakalytės vedamoje portalo tv3.lt tinklalaidėje „Pasikalbėkim“, kur pirmą kartą atvirai papasakojo apie savo garsų brolį.
„Mano brolis – nors nenoriu jo taip vadinti, bet mūsų tėtis yra tas pats – teniso treneris Simas Kučas. Šią informaciją prieš 12 metų pasakiau „Radistams“, o vėliau ši žinia pasiekė ir jį“, – pasakojo M.Bertulis.
Po kurio laiko S.Kučas taip pat paviešino „Istagram“ istoriją, kurioje nepraleido progos įkąsti M.Bertuliui.
„Gaila prieš pusantrų metų, nuo vėžio ligos mirė mano patėvis. Olandas Wiro. Jo tarp mūsų nebėra, bet aš turiu patį geriausią humoro jausmą turinčią mamą, švytinčią, mylimą mamą. Ir viešai perspėju, „broli“, galvok, ką bazarini, nes jei dar kartą mano mamai reikės pergyventi, aš tavęs negailėsiu. O dabar nueik į bažnyčią, pasimelsk ir prašyk Dievo atleidimo“, – rėžė Simas.
