Kur prasidėjo tavo keliai ir klystkeliai?
Užaugau Pasvalyje. Vaikystėje buvau visai kitoks nei dabar – uždaras berniukas, turintis įvairiausių baimių. Keista, kad didžiausia svajonė sutapo su didžiausia baime: svajodavau, kad kada nors atsistosiu scenoje prieš kelių tūkstančių žmonių minią ir kalbėsiu, o jie pagarbiai klausysis. Bet kartu ir mirtinai to bijojau... Mokslai nebuvo pagrindinė mano veikla, labiau mėgau popamokinę: lankiau pramoginius šokius, domėjausi fotografija, daile.
Žodžiu, buvai menininkas?
...Ir visiškas kaimukas: klausiausi rusiškos muzikos, rengiausi iš dolerinių. Tėvukai nebuvo pasiturintys: tėtis – bitininkas, mama – kirpėja. Ir mūsų namas buvo labai paprastas, man netgi būdavo truputį gėda parsivesti draugų... Bet šeimoje viskas buvo gerai. Mama mane puikiai išauklėjo – iki šiol ja žaviuosi. Baigęs vidurinę visiškai nežinojau, ką daryti toliau. Buvo madinga stoti kur nors Vilniuje ar Kaune – gal tai fortūna, bet aš atsidūriau Šiauliuose. Įstojau į filosofiją, ir jau pirmoji paskaita atvėrė akis: atėjo dailus vyras su kostiumu ir pusantros valandos be jokių knygų labai įdomiai kalbėjo. „Vau, pamaniau, – kaip faina...“ Pradėjau domėtis mokslais, skaityti knygas: atsivėrė platesnis pasaulis, ėmiau labiau pasitikėti savimi. Nuėjau į studentų atstovybę, prišnekėjau, koks esu afigienas, ir ėmiau darbuotis: organizavau krikštynas, stojau prie didžėjaus pulto. Net į Šiaulių televiziją nuėjau: o va ten laukė pravalas...
Kodėl gi?
Įsidarbinęs ėmiau kurti reportažus žinioms. Slinko dienos, ir redaktorė vis geriau matė, kad nieko nemoku. Kasdien kartodavo: „Jonai, tu visiškas lūzeris – iš tavęs niekada nieko nebus.“ Skaudu būdavo tai girdėti... Grįžęs namo laužydavau galvą: gal aš tikrai nieko nesugebu? Labai norėjau įrodyti, kad ji neteisi. Dabar suprantu, kad toji patirtis man buvo spyris į užpakalį: niekada nenuleisk rankų!.. Padirbęs ten metus, išvažiavau į Ameriką.
Kaip visi studentai, dirbai atrakcionų parke?
Blogiau (šypteli). Panorau užsidirbti pinigų. Nė nemaniau, kad ta kelionė man taps didžiausiu kantrybės išbandymu... Anglų kalbą mokėjau prastai, nes mokykloje mokiausi prancūzų. Tais laikais buvo sunku gauti vizą, bet pamaniau: ambasadoje tikriausiai dirba moterys, tai kaip nors prasmuksiu, – juk gana neblogai atrodau. Apsivilkau patį gražiausią kostiumą ir išmokau penkiasdešimt pagrindinių frazių. Neprireikė nė vienos: vos mane pamačiusi, ambasados darbuotoja sudėjo visus reikiamus spaudus, ir išskridau į pirmąją didelę kelionę – prieš tai buvau lankęsis tik Latvijoje.
Skridau persėsdamas Vokietijoje: viešbutis pasirodė per brangus, miegojau ant suoliuko apsikabinęs kuprinę, kad tik niekas nepavogtų. Nusileidęs Amerikoje, pasijutau vienas kaip pirštas. Muitininkas paklausė to, ko tikriausiai nebuvo tarp penkiasdešimties išmoktų frazių. Išraudau, jis pakvietė policininkus... Maniau, viskas: net neįkvėpęs amerikietiško oro keliausiu atgal. Bet po trijų valandų kamantinėjimo paleido.
Amerika išmokė kantrybės: gyvenime gali pasitaikyti daug sunkių akimirkų, bet dažnai jos būna ne tokios baisios, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Nesėkmės tuo nesibaigė?
Mane pasitiko pagyvenęs Amerikos lietuvis, su kuriuo buvau bendravęs tik elektroniniu paštu, ir sutiko priimti visai vasarai. Nudžiugau, kad jis manęs laukė: važiuojant pro Filadelfijos dangoraižius visi rūpesčiai nuslūgo... Įėjome į jo namus. „Jonai, gal nori alaus?“ – pasiūlė. Žinoma, noriu. „Jonai, o gal nori pažiūrėti porno?..“ Na, ką aš žinau... Įjungė, o ten – du vyrai... Atsistojau, rankos dreba, galvoje tik viena mintis: velnias, velnias, velnias!..
O jis: „Jonai, palauk. Tą ir norėjau pasakyti: aš esu gėjus.“ Tai buvo tikra šoko terapija... Iš pradžių jaučiausi nejaukiai, nes buvau labai nusistatęs prieš gėjus. Bet vėliau viskas klostėsi gerai. Šeimininkas nebandė manęs suvilioti: jis pasirodė esąs eruditas, domėjosi politika, istorija, idealiai tvarkė namus, labai skaniai gamino. Ir aš tapau tolerantiškesnis.
Tai buvo niekis, palyginti su darbo bėdomis. Dar prieš atvykdamas susiradau tokį žydą Warreną Clarką – jis turėjo įmonę, užsiimančią žymių žmonių aplinkos tvarkymu. Pirmą darbo dieną pas jį prisistačiau septintą valandą ryto. Tai buvo pati baisiausia diena mano gyvenime...
Baisiau net už gėjų porno?
Gerokai baisiau (juokiasi). Jis nuvežė prie namo su didžiuliu baseinu, parodė didžiulį plotą, apaugusį, mano akimis, dilgėlėmis: „Turi dvi valandas jam sutvarkyti“, – pasakė. Ir dar kažką pridūrė, bet aš nesupratau. Prisiminiau kaimiškus laikus, kai imdavai kauptuką ir kapodavai viską iš eilės. Tą plotą nuravėjau tiesiog idealiai: liko tik išpurenta žemė ir dvi didelės krūvos žolių. Grįžo žydas, išvydo tas dvi krūvas ir... perbalo. O paskui kad pradės rėkti... Pasirodo, turėjau išrauti ne viską. Tarp piktžolių buvo labai brangių augalų – jis iš žolių krūvos traukė po vieną lapelį ir skaičiavo: „Šimtas dolerių... Šimtas dolerių...“
Nemokėjau pasiteisinti, tik kartojau: „Sorry...“ Iš bejėgiškumo net apsiverkiau. Mane išgelbėjo jo žmona lenkė: kelias savaites leido padirbėti jų namuose, kol vyrui atlėgs pyktis. Paskui įsivažiavau, perpratau sistemą. Pakeičiau ir darbą: su draugu įsidarbinome indų plovėjais pas storą italą, tikrą Sopraną. Dirbome po šešiolika valandų: praėjus savaitei, nusilupo rankų oda, tad teko mautis gumines pirštines, o šios buvo slidžios... Už kiekvieną sudaužytą lėkštę mokėjome po penkis dolerius. Vėliau man pasiūlė tapti virėjo padėjėju, nes pamatė, kad moku virtuvės ruošos. O paskui pakilau ir iki padavėjų...
Indus kada nors dar plauni ar jau prisiplovei?
Tai vienas mėgstamiausių mano darbų namuose – jis labai ramina (šypteli). Amerika išmokė kantrybės: gyvenime gali pasitaikyti daug sunkių akimirkų, bet dažnai jos būna ne tokios baisios, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vėliau ten lankiausi dar keturis kartus, ir jie jau labai skyrėsi: atostogavau, koncertavau kaip didžėjus, išbandžiau limuzinus ir penkių žvaigždučių viešbučius... Bet pirmas kartas labiausiai užgrūdino: išmokau anglų kalbos, pasikeitė mano stilius, išdrąsėjau. Matyt, emociškai buvau nusiritęs taip, kad žemiau nebebuvo kur, tad atsispyręs tik kilau į viršų. Grįžęs į Šiaulius įsidarbinau „Saulės radijuje“, ėmiau dažniau groti klubuose. Ir vis prisimindavau Šiaulių televizijos redaktorę: „Ateis diena, kai atsiimsi savo žodžius...“ O paskui buvo realybės šou „Ideali pora“.
Nutarei ieškoti merginos šalies mastu?
Prisipažinsiu: nuėjau ieškoti šlovės. Merginos ten rasti nesitikėjau, man svarbiausia buvo dalyvauti. Tris mėnesius reikėjo gyventi „Akropolyje“, vaidinti poras ir meiles.
O buvo tos meilės bent kiek?
Tai kad ne... Man priskyrė Juliją – mielą mergaitę, tik aistros visiškai nebuvo. Todėl man buvo negera ant širdies – jaučiausi kaip parsidavėlis. Prieš kameras bandėme kažką vaidinti – juk mums net miegoti kartu reikėjo, bet tai tebuvo žaidimas. Nesitikėjau laimėti projekto, daiktus susikroviau... Bet laimėjau. Gavau naują fiatą.
Prieš metus per Kalėdas pasipiršau: ji apsiverkė ir pasakė „taip“, tad dabar reikia kažką daryti.
Ir tada jau užrietei nosį?
Kaip neužriesi – tris mėnesius mane rodė šalies televizija, žvaigždės ėmė su manimi sveikintis, žmonės atpažino gatvėje... Bliamba, aš gi beveik Robbie Williamsas! Bet, ačiū Dievui, laiku nusileidau ant žemės. Po realybės šou panorau įsidarbinti radijuje Vilniuje. Nuėjau į „M-1“, ir vienas didžėjus užsiminė: „Apačioje kuriama nauja stotis „Zip FM“ – jaunatviška, groja klubinę muziką...“ Įžengiau ten: „Esu Jonas iš „Idealios poros“, noriu dirbti.“ Direktorius pasišiaušė: „Jei tu manai, kad kažkoks televizijos projektas gali atverti kelius į radiją, tai labai klysti!“ Bet leido atsiųsti balso įrašą. Laukdamas atsakymo labai jaudinausi, kasdien žiūrėjau į telefoną, ir sykį jis suskambo: „Tu mums tinki.“ Dar niekada gyvenime taip nesidžiaugiau... Alga tuomet tesiekė aštuonis šimtus litų, bet ne tai buvo svarbiausia – aš vaikiausi svajonės. Ir ją pačiupau.
O kada tapai „radistu“?
Po metų išgirdau: „Jonai, pribrendo laikas kurti laidą.“ Susiradau kolegą – Rolandą Mackevičių, kuris dirbo laidoje „Dušas“. Perkratėme žodyną, atsivertėme raidę R... Ir taip atsirado „Radistai“. Rolandas savo debiutą irgi paženklino absurdu: „Bl..., Jonai, tu išprotėjęs“, – rėžė į eterį. Išsigandome – iškrisime nė dorai nepradėję dirbti! Bet kažkaip prasprūdome: aštresni posakiai netgi tapo mūsų laidos skiriamuoju bruožu.
Tai keikiatės ten nuo ryto iki vakaro?
Nesikeikiame, bet (šypteli)... Gal ką nors ir šokiravome. Norėjome, kad klausytojas jaustųsi lyg trečias pašnekovas, su mumis leidžiantis laiką. Net nesitikėjome, kad laida tarp jaunimo taps kultinė... Metams bėgant klausytojų ratas plėtėsi. Prieš porą metų prie mūsų prisijungė Justas Jankevičius: jis įnešė daugiau humoro. Direktorius patarė: „Chebra, filmuokitės – radijas nebėra vien garsas.“ Pradėjome kurti vaizdo filmukus ir dėti į „YouTube“ – taip auginome savo klausytoją. Paskutinis jų iš sezono pristatymo jau filmuotas „Tado Blindos“ kameromis... Aišku, ne viskas gražu: gauname piktų raštų už keiksmažodžius, direktorius plaukus raunasi. Bet paprastas bendravimas leidžia rasti bendrą kalbą su jaunimu. Kai trys tūkstančiai žiūrovų, iškėlę rankas, arenoje rėkia: „Radistai!“, supranti, kad tai – nebe vaikigalių pokštas, o rimtas brendas, kuriuo reikia rūpintis. Feisbuke turime 173 tūkstančius gerbėjų.
Patys išaugome ir tapome renginių vedėjais, organizatoriais, didžėjais. Šiųmečiuose „M.A.M.A.“ apdovanojimuose būsiu vienas iš vedėjų. Kuriu ir hauso muzikos laidą „Jovani Club“ – klubinio gyvenimo gidą: jis turi bendruomenę, renginių ciklą. Pradėjau prodiusuoti muziką: turiu kelis hitus, kurių peržiūra „YouTube“ siekia kelis milijonus. Yra pasiūlymų filmuoti filmą, dirbti prie reklamos, kurti laidą televizijoje... Bet radijas – pagrindinis arkliukas: palaikome nuolatinį ryšį su gerbėjais. Su „Radistais“ esame aplankę daug šalių: papokštaujame, o paskui grojame. Žodis „radistas“ prie mano pavardės tikriausiai prilipo visam gyvenimui...
Amerikoje būtum milijonierius.
Turbūt...
O čia?
O čia esu laimingas (juokiasi). Nusipirkau butą, BMW – ko dar trūksta?.. Pamenu, kai Amerikoje dirbau indų plovėju, sykį pro durų plyšį spoksojau į salėje vykstantį pobūvį: svečiai apsirengę Elvio Presley stiliumi, kalnai tortų, fejerverkai... „Ką jie švenčia?“ – paklausiau pro šalį bėgančio padavėjo. „Devyniasdešimtąjį radijo laidų vedėjo gimtadienį“, – atsakė. Aš irgi to norėčiau: dirbti radijuje iki devyniasdešimties, o prieš mirtį sušokti rokenrolą.
Turbūt ne vienas šoksi... Girdėjau, ketini vesti?
Ketinu (šypsosi). Su Sima susipažinome prieš šešerius metus: kaip „Idealios poros“ dalyvis pasirodžiau „Mokinukių“ koncerte, ir ji mane pamatė. Parašė man pažinčių svetainėje, susitikome – ir viskas atitiko. Rimtos draugės mano gyvenime tebuvo dvi: pirmoji – vaikiška meilė, kurią reikia patirti, išaugti ir gyventi toliau. O Simona – rimtų rimčiausia. Iki jos nuotykėlių pasitaikydavo, kaip ir kiekvienam vaikinui, bet sutikus ją – viskas. Mūsų net šeimos panašios: abiejų tėvukai paprasti, tad nebuvo didelio atotrūkio, kad ji karalaitė, o aš kaminkrėtys... Prieš metus per Kalėdas pasipiršau: ji apsiverkė ir pasakė „taip“, tad dabar reikia kažką daryti (šypteli).
Mergina vienu metu lyg ir buvo dingusi...
Buvo... Prieš trejus metus ėmiau ir sukvailiojau: buvo pats „Radistų“ bumas, visko daug, jaučiausi be galo svarbus. Atrodė, visiems manęs reikia, o antroji pusė pyksta, kad dėmesio neberodau... Pagalvojau, ai, geriau viską baigti: „Sima, skiriamės.“ Ji labai skaudžiai tai priėmė. Mačiau, kad iš tiesų myli... Ir man suskaudo širdį. Tos trumpos skyrybos suveikė lyg šaltas dušas. Po kelių savaičių jau kaip šunelis tryniausi aplink jos duris: „Ką veiki? Gal į kokį filmą nueikime?..“
Sakai, kitur žolė – ne žalesnė?
Ne žalesnė... Paskui Sima dar kokius metus delsė kraustytis pas mane. Matyt, tai ir buvo mūsų klaida: iškart po dvyliktos klasės ji apsigyveno su manimi, o reikėjo pagyventi atskirai, pavaikščioti į pasimatymus... Tai buvo gera pamoka: kai dabar pagalvoju apie skyrybas, net nupurto. Nenoriu būti be jos. Gyvename kaip šeima, auginame porelę „vaikučių“ – baltų Maltos bišonų. Laikas jau spaudžia kelti vestuves: kai būsime pasiruošę, tai ir susituoksime. Norime nudžiuginti tėvus bažnytine švente – juk jiems tokios akimirkos svarbiausios. O paskui pasidarysime paprastą balių su draugais.
Be viso to, dar yra šokių projektas, kur tau visai neblogai sekasi...
Mane šnekino keletą metų, kol pramušė. Atsikalbinėjau vien dėl Simos: maniau, pavydės, nenorės manimi dalytis... Vasarą su „zipiečiais“ gyvenome Palangoje, prodiuserė ir vėl paskambino. Visi pradėjo šaukti: „Baik tu, tik varyk!“ Nauja terpė, puiki avantiūra... Paskambinau Simai. „Daryk, ką nori“, – pasakė. Gavau gerą partnerę Justę Žemaitytę, tapome draugais. Ji – puikus žmogus, aš irgi ne iš blogiausių... Labai džiaugiuosi, kad mums neprilipo meilužių etiketė.
Vis dėlto Simona tikriausiai eina į kiekvieną laidą ir atidžiai stebi, kas tarp jūsų vyksta?
Na, ateina (šypteli). Rūpiu juk... Moteriškas instinktas verčia saugoti. Aš irgi žiūrėčiau, jei ji šoktų, – truputis nepasitikėjimo visuomet yra. Bet stengiuosi nesukelti tokių minčių. Keliuosi aštuntą ryto, repetuoju, pasikraunu visai dienai: blogų emocijų dėl šokių išvis nepatyriau.
Kur jau čia patirsi, jei žiūrovai tave nuolat išrenka pirmuoju!
Neneigsiu, malonu, kai už mane balsuoja. Anksčiau gatvėje tik jaunimas atpažindavo, o dabar jau ir vyresnės moterys šypsosi... Mamai kirpykloje klientės pasakoja: „Ar matei – šokių projekte atsirado toks juodaplaukis užsienietis, kažkoks Džiovanis!“ Jei Pasvalys dabar rinktų merą, tikriausiai būčiau rimtas pretendentas (juokiasi). Nenorėčiau, kad kiti projekto dalyviai dėl to jaustųsi nemaloniai, už nugaros kalbėtų: „Už Jovani vien dėl radijo balsuoja...“ Juk nebuvo taip, kad atėjau į radiją ir iškart tapau populiariuoju Jovani. Tam prireikė dvidešimties metų...
 |
| Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./ Jonas Nainys-Jovanis ir Justė Žemaitytė |
