„Prisipažinsiu, jog labai intuityviai jaučiau, kad tai nutiks visai netrukus. Net broliui dieną prieš apie tai tyliai užsiminiau, bet jei būtum sakius, kad tai įvyks būtent vakar, tokiomis aplinkybėmis – tikrai nebūčiau tuo patikėjusi!“, – 15min „Ypatingos“ skaitytojams atsiveria Zofija.
– Zofija, papasakok, kaip visa tai įvyko?
– Mes atsibudome kiek anksčiau. Dažniausiai pusryčius namuose mums ruošiu aš, bet vakar dieną juos nusprendėme pasigaminti parke. Kadangi buvo saulėta, graži diena, kaip tyčia nusprendžiau apsivilkti jam labiausiai patinkančią mano suknelę, pasibanguoti plaukus. Tik prieš paliekant namus, Joelis įtartinai apsisuko ir akimirkai grįžo į mūsų kambarį, nesakydamas, ką pamiršo.
Įsitaisėme po medžiais, pavėsyje ir ėmiau ruošti mums sumuštinius bagetėse, vis nesuprasdama, ko jis vis nervingai skundžiasi, kad aplinkui – per daug žmonių.
Išsinuomojome dviračius ir jais važiavome per visą miestą, Žaliojo parko, mano mėgstamiausio parko Londone, link. Džiūgavome, kad jam tai pirmas kartas – dviračiais minant per gigantiškas Londono gatves. Tada, netoliese Soho kvartalo, palikome dviračius ir nusivedžiau Joelį apsipirkti mūsų piknikui.
Įsitaisėme po medžiais, pavėsyje ir ėmiau ruošti mums sumuštinius bagetėse, vis nesuprasdama, ko jis vis nervingai skundžiasi, kad aplinkui – per daug žmonių. Plėšėm bagetę ir dalinom voverėms, o jis vis kartojo, kaip aš gražiai atrodau.
Tik kai susirangiau jo glėbyje ir jis tai pakartojo vėl ir vėl, ėmė kalbėti, kaip pakeičiau jo gyvenimą ir jo akyse pamačiau besikaupiančias ašaras – aš supratau, kad dabar jau – BUS!
– Kokia buvo tavo pirmoji reakcija?
– Joelis ėmė klauptis ant kelių, o aš puoliau jo apsikabinti. Labai susijaudinau ir todėl nežinojau, kaip tinkamai turėčiau reaguoti. Bet ar tokiai gyvenimo akimirkai yra pritaikomos kažkokios taisyklės?! Susigraudinau ir žvelgdama į jį vaikišku juoku juokiausi.
Prisiminiau tuos gyvenimo metus, kada maniau, kad man taip niekada neatsitiks. Tokios kaip aš niekas nenorės vesti.
Kita vertus, šioje akimirkoje atradau dar kai ką. Prisiminiau tuos gyvenimo metus, kada maniau, kad man taip niekada neatsitiks. Tokios kaip aš niekas nenorės vesti. Ir širdyje džiugu, nes vakar, kai tai įvyko ir jo žiedas atsidūrė ant mano piršto, aš jaučiausi, kad jis taip pat yra labai sėkmingas ir laimingas vyras, turintis mane. Jaučiausi to visiškai verta.
– Ar jauteisi pasiruošusi šiam dideliam gyvenimo įvykiui?
– Nežinau, ar tam eina pasiruošti, o jei ir eina, ar reikėtų sėdėti, laukti ir tikėtis? Man atrodo, kad gyvenimas tuo ir įdomus, kada jame gausu ne tik planų, bet randi vietos atsitiktinumams bei siurprizams. Ir nenoriu savo gyvenimo nugyventi pagal kažkokias taisykles, nes gyvenimas – vis dėlto ne pasaka.
Todėl svarbiausia, mano akimis, mėgautis čia ir dabar, šia akimirka. Taip ir stengiuosi daryti, atverta širdimi, bet nesakau, jog sėkmė santykiuose egzistuoja, nes žiedas, sužadėtuvės ar santuoka – nėra viskas. Svarbu yra niekados nenustoti stengtis dėl vienas kito ir dirbti komandiniu darbu vardan santykių, palaikant ir kurstant tarpusavio ryšį.
– Ar klausei, kaip ilgai Joelis rinko žiedą?
– Pats išsidavė, jog dėl to jis labai pergyveno ir visų pažįstamų moterų klausinėjo, ar būtent toks man patiks. Aš jam dar praėjusią žiemą buvau sakiusi, jog jeigu man pirštųsi su deimantu, aš atsisakyčiau, nes tai parodytų, kad jis manęs nepažįsta. Ant savo rankos dėviu žiedą su dvejų karatų opalu, puoštu baltaisiais safyrais. Deimantai – ne mano būdui ir ne mano pasaulėžiūrai. O opalas man asmeniškai visuomet asocijavosi su tyrumu, mistika, spalvingu gyvenimu ir laisve, kurią jauti savyje, stebint besileidžiančios saulės apšviestą žydrą dangų.
– Kaip į šią žinią reagavo aplinkiniai, tave sekantys socialiniuose tinkluose žmonės ir artimieji?
– Esu laiminga, kad turiu tokį didelį palaikymo būrį ir žmones, kurie besąlygiškai manimi tiki ir džiaugiasi kartu su manimi. Tiesą sakant, dar neturėjau laiko pati pilnai ir tvirtai tuo patikėti, todėl plačiau su šeima apie tai aptarsiu ateinančiomis dienomis. Nors... vakar su broliu pokštavome ir jis užsiminė, jog labai norėtų suorganizuoti mano mergvakarį.
Taip pat nuoširdžiai tikiu ir didžiuojuosi savo gyvenimo kelione. Todėl visų pirma ir norėjau pasidalinti šia žinia savo socialiniuose tinkluose. Žinau, kiek daug ji keičia Lietuvos žmonių nuomones apie translyčius asmenis ir kaip stipriai įkvepia kitas translytes moteris labiau vertinti save bei tikėti, kad gyvenimas gali būti gražus, jei mes nepasiduodame kovoje už laisvę būti savimi.
– Ar išduosi, kaip įsivaizduoji savo vestuves? Galbūt jau pradėjote apie jas galvoti?
– Tiek Joelis, tiek aš vestuvių norėtumėme girioje, su didelėmis žvakėmis, mažu, simboliniu altoriumi ir kad jaukumą ir šviesą teiktų aplink medžius susipynusios geltonos lemputės. Manau, jog šiai didžiai meilės šventei rinkčiausi, o galbūt turėčiau sakyti – rinksiuosi, rudenį, kada nei per karšta, nei per šalta, o aplinkui – tiek daug gražių bohemiškų spalvų ir ore tvyranti nostalgija. Įsivaizduoju save dėvint žuvies formos suknelę. Bet svarbiausia – laimingą ir tvirtai žinančią, kur link gyvenime ir su kuo šalia manęs noriu eiti.
Nenorėčiau tos puošnios, brangios šventės su pusšimčiu svečių.
Nenorėčiau tos puošnios, brangios šventės su pusšimčiu svečių. Mieliau norėčiau šalia turėti tuos žmones, kurie man ir jam yra svarbūs bei nuoširdžiai mus palaikė ir palaiko. Verčiau tuos pinigėlius paskirčiau mudviejų atostogoms, kitaip tariant, medaus mėnesiui, šiltame krašte, prie paplūdimio, kur galėtumėme sustoti, nurimti ir pasimėgauti vienas kitu, mūsų pačių draugija ir tai tinkamai atšvęsti, tiesiog dviese.
