Žaidimai su knygomis
Viena geriausių priemonių padėti vaikams, ypač iki 9–10 m., suvokti supantį pasaulį – žaidimai. Jie formuoja įgūdžius, pomėgius, vertybių orientyrus. Žaidime nėra ir būti negali prievartos, atvirkščiai – vaikas su malonumu stebi ir kaupia informaciją. Todėl tai, ką vaikas sužino ar išmoksta žaisdamas, patikimai ir ilgam įsitvirtina jo atmintyje.
Įgarsinimas
Tai žaidimas patiems mažiausiems. Vartydami paveikslėlių knygelę kartu su mažyliu įgarsinkite ją. Mažiesiems labai patinka mūkti kaip karvytei, kniaukti kaip katytei, loti, šnypšti. Labai svarbu, kad ir patys įsijaustumėte į žaidimą, darytumėte tai nuoširdžiai – vaikui turi atrodyti, kad linksminatės kartu su juo, o ne stengiatės mokyti.
Slėpynės
Tai dar vienas įdomus žaidimas, lavinantis dėmesingumą. Pvz., asiliukas ėmė ir pradingo – ėjo, ėjo mišku ir pasiklydo. Nagi, pamėginkime surasti jį! Pamatysite, kaip entuziastingai mažylis ieškos asiliuko versdamas lapą po lapo, kaip apsidžiaugs jį radęs! Slėpynių variantai gali būti patys įvairiausi: galite su savo mažuoju smalsuoliu ieškoti tam tikros spalvos, formos ar dydžio daiktų, o jei mažylis pažįsta raides – daiktų ar reiškinių iš tam tikros raidės.
Kopijavimas
Šis žaidimas reikalauja atidumo ir lavina aktorinius gabumus. Jūs skaitote knygelę, o vaikas stengiasi pavaizduoti, ką mato ir išgirsta. „Tuoj mes sužinosime, ką meškiukas darė toliau... Rašoma, kad jis įsilinksmino. Kaip juokiasi ir džiaugiasi meškiukas? Šaunuolis! Tau puikiai išeina!“ Stenkitės, kad vaikas sekdamas veiksmą vis norėtų žvilgtelėti į knygą. Labai dažnai 4–6 m. mažyliai nori patys kurti knygas, patys sugalvoja scenarijų.
Knygų herojai
Tai šiek tiek sudėtingesnis žaidimas, jis tiks ūgtelėjusiems, smalsiems bei lakios fantazijos vaikams. Kasdienėse situacijose kartu vaidinkite knygų herojus – Karlsoną, Buratiną, Raudonkepuraitę ar Vilką Pilką. Tarkime, vaikas kurį laiką bus Buratinas: jam teks išmokti judėti lyg būtų medinis. Drauge jis mokysis susikaupti ir dėmesį išlaikyti ilgesnį laiką.
Mėgstamus herojus galite žaisti važiuodami automobiliu ar vaikščiodami parke. Nepamirškite kaskart „pasitarti“ su mėgstamiausia pasakų knyga.
Pirmosios skaitymo pamokos
Mokant vaiką skaityti, svarbu netraumuoti jo psichikos ir nesiimti prievartos, atvirkščiai – reikia sudominti taip, kad pats norėtų atsiversti knygą. Ir tiesiai, ir užuolankomis turėtumėte skiepyti atžalai nekantrų troškimą pačiam patekti į knygų pasaulį: „Kaip gera mokėti skaityti! Tada nereikia prašyti mamos, senelės...“
Žinoma, pirmieji bandymai gali būti nesėkmingi. Vaikas supras, kad išmokti skaityti nėra taip lengva: raides pažinti dar nieko, bet jas sujungti... Turėtumėte paaiškinti sūnui ar dukrai, kad mokytis iš tikrųjų sunku, bet be pastangų nieko nebūna.
Tik jokiu būdu nepaverskite mokymosi nemalonia pareiga, nelyginkite savo vaiko su kaimynų berniuku, kuris jau seniausiai skaito. Ir nebarkite, jei jam nepavyksta. Kol vaikas išmoks skaityti, prireiks daug jūsų meilės ir kantrybės.
Kai mažylis išmoks sujungti skiemenis, pamėginkite pažaisti su juo žaidimą „Abrakadabra“. Sugalvokite kokį nesunkų žodį, sumaišykite skiemenis ir užrašykite, pvz., sakapa (pasaka), o vaikas tegul teisingai sustato juos į vietas. Po to apsikeiskite vietomis – tegul mažylis kuria „abrakadabras“, o jūs mėginkite atspėti.
Kai vaikas jau skaito
Kai mažasis jau sugeba savarankiškai raides jungti į skiemenis, o šiuos – į žodžius, praeis nemažai laiko, kol jis išmoks greitai skaityti mintyse. Šiuo laikotarpiu taip pat reikia tėvų pagalbos.
Ir toliau verta vaikui garsiai skaityti pasakas, jas aptarti. Kokį vakarą sąmoningai nutraukite skaitymą pačioje įdomiausioje vietoje ir neva nelauktai prisiminkite, kad jums reikia atlikti kokį skubų darbą. Knygą palikite atverstą. Anksčiau ar vėliau vaikas pats paims ją į rankas ir perskaitys, kas herojams nutiko toliau. Būtinai pagirkite atžalą už pastangas, sumanumą, paprašykite, kad papasakotų, kuo baigėsi istorija. Visada domėkitės, ką skaito vaikas, aptarkite siužetą, klausinėkite apie herojus, o jei jis pasakoja neprašomas, įdėmiai klausykitės.
Vaikas turi pajusti, kad skaitymas – malonumas, o ne bausmė. Puiku, jei pavyks jam tai įrodyti. „Jeigu susitvarkysi rašomąjį stalą, leisiu vakare šiek tiek ilgiau paskaityti“, – štai tokia turėtų būti motyvacija, o ne: „Jei nors kiek paskaitysi, nupirksiu tau šokoladą.“
Beje, geras pavyzdys užkrečia: vaikas, matydamas nuolat skaitančius tėvus, ir pats mielai leis laiką su knyga.