„Labas!“ – atsiliepęs į skambutį lietuviškai sveikinasi Brandonas.
Vaikinas gimė Čikagoje, ten augo iki 13 metų, kol persikėlė į kitą Amerikos pusę – Kaliforniją, San Diegą. Žmonės.lt jis atskleidė, kad jo tėtis – amerikietis, o mama – lietuvė. Po tėvų skyrybų jis augo su mama, tad lietuvių kalbą namuose jis girdėdavo dažnai. Ir šiandien jis neblogai kalba lietuviškai, tačiau neslepia, kad jo kasdienybėje dabar lietuvių kalbos ne tiek ir daug, todėl kalbėti angliškai – kur kas paprasčiau.
Fotogalerija:
„Visą vaikystę aplink save girdėjau lietuvių kalbą – mama su manimi kalbėdavo lietuviškai, sesė taip pat. Be to, skrisdavau į Lietuvą. Nuo kokių penkerių iki dvylikos metų beveik kiekvieną vasarą vykdavau pas močiutę į Marijampolę. Ten buvo ir mano senelis, dėdė gyveno Lietuvoje. Vasarą atostogų metu laiką leisdavau pas močiutę ūkyje.
Manau, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl išmokau lietuviškai ir pasiekiau gana gerą kalbos lygį, buvo būtent tai. Nors dabar jau nekalbu taip laisvai, nes seniai nebuvau Lietuvoje ir mažai praktikuojuosi – tik bendraudamas su šeima. Bet viską vis dar suprantu laisvai. Tad sakyčiau, kad vasaros Lietuvoje ir tai, kad mama namuose nuolat su manimi kalbėjo lietuviškai, labai padėjo. O šiaip lankiau amerikietišką mokyklą, todėl visi, išskyrus šeimą, su manimi kalbėjo angliškai“, – Žmonės.lt teigia jis.
Lietuvių bendruomenės Niujorke bei Čikagoje – tikrai gausios. Visgi pašnekovas atskleidžia, kad kiek kitaip yra San Diege – čia lietuvių kur kas mažiau.
„Bendruomenė tikrai daug mažesnė nei Čikagoje – ji egzistuoja, tik yra labai maža. Asmeniškai pažįstu gal vieną ar du lietuvius draugus San Diege, kurie nėra mano šeimos nariai. Taigi, bendruomenė tikrai nedidelė. O Čikagoje lietuvių daug daugiau – ten net yra lietuviškų restoranų ir panašiai.
O čia daugiausia rasi kokią rusiškų ar europietiškų prekių parduotuvę, kurioje būna keli lietuviški produktai. Bet lietuviško maisto ar gaminių pasirinkimas labai ribotas. Tai yra vienas iš dalykų, dėl ko pasiilgstu iš Čikagos – stipresnio lietuviško identiteto“, – neslepia jis.
Nori rodyti lietuvišką kultūrą
Įdomu tai, kad Brandonas lietuviškai išmoko tik ją girdėdamas:
„Niekada nelankiau lietuviškos mokyklos, todėl neišmokau gramatikos, beveik nežinau jokių gramatikos taisyklių. Skaityti galiu, bet nežinau, kaip žodžiai rašomi, tik kaip jie skamba. Dėl to ir kalbėdamas darau mažas gramatines klaidas, nors žinau, kokį žodį reikia pasakyti. Kalbu pagal tai, kas man skamba teisingai. Yra net tokių žodžių kaip „šaltibarščiai“ – man sunku ištarti jo galūnę.“
Į savo socialinius tinklus jis taip pat planuoja įnešti daugiau lietuvių kalbos.
„Lietuvių kalba labai graži, ir labai didžiuojuosi, kad ja kalbu. Gaila, kad anksčiau savo vaizdo įrašuose daugiau nekalbėjau lietuviškai ir labiau nesidalijau kultūra, nes Lietuva yra nuostabi maža vieta, todėl norisi suteikti jai daugiau dėmesio ir žinomumo. Tad kitų metų tikslas – kurti daugiau lietuviško turinio“, – teigia jis.
Į Lietuvą jis planuoja užsukti rugpjūtį, tačiau dėl chaotiško gyvenimo būdo jis savo laiką nori atidžiai suplanuoti, kad iš kelionės pavyktų atsivežti nemažai gero turinio.
„Atrodo, Lietuvoje turiu nemažai kalistenikos (aut. past. – sporto šaka, kai turima atlikti pratimus su savo kūno svoriu) gerbėjų. Gal net atsivežčiau savo draugą Chrisą Herią, vieną didžiausių kalistenikos influencerių, kad kartu surengtume susitikimą. Be to, norėčiau aplankyti šeimą ir pamatyti Lietuvą po kokių 14 metų nebuvimo, nes žmonės komentaruose rašo, kad čia labai daug kas pasikeitė“, – sako Brandonas.
Sportas ir žymūs draugai
Įdomu ir tai, kad kurdamas savo turinį Brandonas kuria su kitais žymiais žmonėmis – pavyzdžiui, Gineso rekordininku Darius Clarku, garsiu rankų lenkėju Jeffu Dabe, Samuelu Carru bei daugeliu kitų.
Jo vaizdo įrašai pritraukė gausybę žmonių – vaikinas neslepia, kad yra dar turinio kūrėjų, su kuriais būtų įdomu bendradarbiauti.
„Man labai įsiminė susitikimas su vienais stipriausių pasaulio vyrų – broliais Stoltmanais iš Škotijos. Vienas jų yra laimėjęs Europos ir Škotijos stipriausio vyro titulą, o kitas tris kartus tapo pasaulio stipriausiu vyru. Su jais filmavau treniruotės vaizdo įrašą, ir jie tiesiog tokie draugiški milžinai – didžiuliai vyrukai su labai kuklia ir gera energija. Buvo smagu su jais leisti laiką.
Jie kilnoja svorius, kurių dauguma žmonių net nepakeltų, bet jiems tai atrodo kaip žaidimas. Vienas jų gal kokių 203 cm ūgio ir beveik 180 kilogramų svorio. Aš tiesiog stebėjau tai su nuostaba. Taip pat buvo smagu nuvykti į Škotiją ir pajusti jų kultūrą. Tai net šiek tiek priminė Lietuvą – daug laukų, žalumos, tas europietiškas jausmas“, – šypteli jis.
Prie jo kanalo sėkmės itin prisidėjo ir jo artimas draugas, taip pat kalistenikos entuziastas Chrisas Heria, turinį kuriantis savo „Youtube“ kanale bei „Instagram“.
„Vienas pirmųjų mano išpopuliarėjusių vaizdo įrašų buvo „30 dienų treniruojuosi kaip jis“. Chrisas jį pamatė ir pakvietė mane į Majamį kartu filmuotis. Taip tapome artimais draugais ir pradėjome kartu filmuoti vis daugiau. Pavyzdžiui, viename vaizdo įraše visą dieną nešiojome anime personažų apsunkintus drabužius – jis vilkėjo Goku iš „Dragon Ball Z“ drabužius, o aš Rock Lee kojų svorius. Lakstėme po Majamį, visi į mus žiūrėjo kaip į keistuolius, o mes tiesiog linksmai leidome laiką“, – pasakoja Brandonas.
Sportas – nuo pat vaikystės
Kalistenika pašnekovas tikina susidomėjęs dar vidurinėje mokykloje. Jis šypteli, kad į šią sporto šaką jį atvedė ne kas kitas, bet žmogus, su kuriuo vėliau tapo gerais draugais.
„Juokinga, bet mokykloje žiūrėdavau Chriso Herios mokomuosius vaizdo įrašus apie kalisteniką. Tuo metu filmavau „Vine“ platformoje – toje šešių sekundžių programėlėje, kuri vėliau buvo uždaryta. Ten buvau surinkęs apie 100 tūkstančių sekėjų. Bet kalisteniką pradėjau dėl jo vaizdo įrašų. Treniruodavausi parke, nes negalėjau sau leisti sporto klubo abonemento.
Matydavau internete vyrukus, darančius prisitraukimus, atsispaudimus, ir jie atrodė labai stiprūs. Norėjau būti kaip jie. Kalistenika buvo nemokama, galėjau sportuoti lauke, būti saulėje. Taip ir augau – daug laiko lauke, ypač Lietuvoje, bėgiodamas basas močiutės ūkyje. Vėliau, sustiprėjęs ir paaugęs, pradėjau daugiau treniruotis su svoriais sporto salėje.“
Sportas Brandono gyvenime – nuo pat vaikystės. Būdamas 11 jis išsikovojo juodą taekvondo diržą, vėliau mokykloje užsiėmė karatė, žaidė ir paplūdimio tinklinį.
„Žaidžiau ir lauke, ir salėje, man visai gerai sekėsi. Iki šiol tai vienas mėgstamiausių mano sportų. O vėliau pradėjau labiau domėtis boksu ir džiudžitsu. Dabar treniruojuosi MMA, tad ten yra ir boksas, ir džiudžitsu, ir smūgiai kojomis. Kovos menais užsiimu beveik visą gyvenimą, tik per pastaruosius šešerius metus pradėjau rimčiau treniruotis“, – sako jis.
Pastaruoju metu jis itin susidomėjo rankų lenkimu: „Turiu didelę auditoriją, kuri mėgsta mano rankų lenkimo vaizdo įrašus. Tuo užsiimu apie trejus ar ketverius metus. Taip pat mokausi įvairių kalistenikos elementų – front lever, prisitraukimo viena ranka, muscle-up, planche. Dar bandau išmokti įdėti kamuolį į krepšį iš viršaus. Esu gana žemas – apie 175 cm, tad reikia gerinti šuolį. Jau beveik pavyksta, reikia dar kelių mėnesių treniruočių. Mano treniruotės tikrai labai įvairios. Mėgstu sakyti, kad man moka už sportavimą. Taip aš į tai žiūriu.“
Iš savo kuriamo turinio Brandonas išgyvena jau nuo pandemijos – 2020-ųjų metų. Šiandien „Youtube“ kanale jis turi daugiau nei 2 milijonus sekėjų, „Instagram“ platformoje – daugiau nei 200 tūkst.
„Prieš tai šešerius metus dirbau kavinėje ir ledų parduotuvėje. Kai tik sulaukiau 16-os, mama pasakė: „Turi pradėti dirbti.“ Tad įsidarbinau ir ten dirbau apie ketverius metus. Visą laiką taupiau pinigus. Kai atėjo 2020-ieji ir prasidėjo pandemija, persikėliau toliau nuo darbo, mokiausi iš namų, o mano „YouTube“ kanalas pradėjo augti ir nešti pajamas. Tada nusprendžiau rizikuoti – mečiau darbą ir pabandžiau susitelkti į „YouTube“.
Po maždaug metų viskas pradėjo rimtai augti. Uždirbdavau stabiliai, tiek, kiek normalus gerai apmokamas darbas. 2021 metais kanalas tiesiog sprogo – auditorijai patiko mano turinys. Tuo metu jau buvau baigęs trejus metus koledže ir net buvau įstojęs į universitetą. Bet po savaitės supratau, kiek kainuos likusios studijos Amerikoje, ir pagalvojau: kodėl turėčiau tai daryti, jei turiu tokią galimybę su „YouTube“? Tad mečiau studijas, bet viską dariau apgalvotai – tai nebuvo impulsyvus sprendimas.
Dabar jau šešerius metus tai yra mano pilno etato darbas. Noriu tęsti kuo ilgiau, kurti smagius vaizdo įrašus, keliauti. Mano pagrindinis tikslas – motyvuoti žmones sportuoti ir tobulėti. Noriu parodyti, kad sportas gali būti smagus, kad verta mesti sau iššūkius, nes už jų slypi augimas. Ypač noriu įkvėpti jaunimą tapti geriausia savo versija.“
