Paklausti, kokie vėjai atpūtė į Ameriką, praeityje buvusios garsios televizijos laidos „Nosis“ kūrėjai nusišypsojo: „Apsigyvensime Čikagoje. Būsime nelegalai“. Vėliau surimtėjo ir prasitarė, jog nutarė kelias savaites atsipūsti nuo darbų, aplankyti už Atlanto gyvenančius giminaičius bei pakeliauti.
Čikagoje – antrą kartą
Pirmą kartą humoro meistrai Čikagoje apsilankė prieš daugiau kaip dvejus metus. Tuo metu jų paruošta koncertine programa susidomėjo daugiau kaip 500 vietos lietuvių. „Kalbama, jog šiuo metu tiek nesusirinktų. Vietiniai dejuoja, kad pinigų neturi, kad vis labiau kažkokie „peimentai“ spaudžia. Taip pat nemenka jų dalis po ilgų klajonių nusprendė sugrįžti į Lietuvą, – kalbėjo Raimundėlio pravardės nesugebantis atsikratyti Kęstutis Matelis. – Prieš dvejus metus dėdės Semo žemėje teko viešėti tik savaitę. Per tiek laiko nespėjome suprasti, patinka mums ta Amerika, ar ne, todėl nusprendėme atvykti dar kartą“.Susipažinome su vienu juodaodžiu, kurį nufilmavome lietuviškai sakantį „Ambrozijos TV – jėga!“. Tiesa, vėliau jis pridūrė gal penkiolika sakinių angliškai. Grįžus teks išsiversti į lietuvių kalbą. Nežinosi, gal jis ką negražaus apie savo mamą ar Ameriką prikalbėjo? Nesinori pakliūti į bėdą, – sakė Giedrius Viduolis.
Tris vasaros mėnesius vienam Lietuvos televizijos kanalui rengę pramoginę laidą „Vasara su „Ambrozija“, iš Rokiškio kilę vyrai manė, jog rudeniop galės kiek lengviau atsikvėpti. Vos tik nusipirkę bilietus į Čikagą, sužinojo, kad daugybės žiūrovų simpatijų sulaukusi laida iš televizijos ekranų nesitrauks visus kitus metus. Tiesa, jau šiek tiek kitokiu pavadinimu – „Ambrozijos TV“. Pasak pašnekovų, tam, jog galėtų išvykti, jie turėjo darbuotis iš peties ir paruošti reportažus kelioms savaitėms į priekį.
Neįprasti kūno gabaritai
Lietuviai, atvykę į Ameriką, tikino, jog jiems kultūrinio šoko patirti neteko. „Galbūt prieš 30 metų lietuvis, iškėlęs koją iš savo šalies, stebėtųsi elementariausia amerikietiška benzino kolonėle. Tačiau dabar, kai sienos atsivėrė, kai gali laisvai keliauti po Europą, kultūriniai skirtumai nebe taip šokiruoja, – dėstė Giedrius Viduoklis, labiausiai išgarsėjęs Tatos vaidmeniu. – Tiesa, jau Čikagos oro uoste pastebėjau akiai neįprastus kūno gabaritus. Matosi, jog amerikiečiai mėgsta skaniai pavalgyti. Tokių formų piliečių Lietuvoje vargu ar išvysi“.
Kęstutis laikėsi kiek kitokios nuomonės. Jo tvirtinimu, ir Lietuvoje gausėja stambesnio kūno sudėjimo žmonių, ypač tarp jaunuolių.
„Štai mano kaimyno sūnus lanko dešimtą klasę, o savo svoriu galėtų varžytis su tvirčiausiu vyru. Šis kas rytą pusryčių vienu prisėdimu suvalgo 12 kiaušinių. Tėvas stveriasi už galvos ir tikina, jog greitai nebepajėgs išmaitinti savo vaikio“, – juokėsi Kęstutis.
Las Vegas – guvių senukų desantas
Kelias savaites Čikagos lietuvio Zenono Šimkevičiaus šeimoje viešėję humoristai, spėjo aplankyti Las Vegą, Niagaros krioklius, Viskonskino valstiją.
„Nuvykę prie Niagaros krioklių, parengėme kelis reportažus savo laidos rubrikai „Pasiklydėlių klubas“. Las Vege taip pat teko ne kartą išsitraukti filmavimo kamerą. Užsidėję perukus ir juokingus akinius, klaidžiojome gatvėmis ir fiksavome aplinką. Žmonės šypsojosi, mojavo rankomis, prašė kartu nusifotografuoti, – prisiminė Giedrius. – Susipažinome su vienu juodaodžiu, kurį nufilmavome lietuviškai sakantį „Ambrozijos TV – jėga!“. Tiesa, vėliau jis pridūrė gal penkiolika sakinių angliškai. Grįžus teks išsiversti į lietuvių kalbą. Nežinosi, gal jis ką negražaus apie savo mamą ar Ameriką prikalbėjo? Nesinori pakliūti į bėdą“.
Pasaulio kazino sostinėje lietuvius labiausiai nustebino girti amerikiečiai ir guvūs garbaus amžiaus žmonės, dievinantys azartiškus žaidimus.
„Negalėjau patikėti savo akimis išvydęs krūvą senukų, sėdinčių invalido vežimėlyje ir visą pusdienį be sustojimo „kalančių“ lošimo automatais. Ar tai sau galėtų leisti Lietuvos pensininkai? Jie rūpinasi, kaip nusipirkti sviesto ir susitaupyti laidotuvių kostiumui, – šyptelėjo Kęstutis. – Žaviuosi tuo, jog amerikiečiai, sulaukę vyresnio amžiaus, turi pinigų kelionėms ir pramogoms“.
Greitkelyje išvydo muitinės postus
Scenos artistai prisipažino, jog labiau už amerikietiškas šypsenas juos nustebino perdėtas mandagumas.
„Žmonės Amerikoje – malonūs ir linksmi, tačiau ir Lietuvoje nematome susirūpinusių veidų. Kiekvienas mus išvydęs nusišypso ir pasisveikina, tačiau tokio mandagumo dar neteko patirti nei vienoje aplankytoje šalyje, – tikino Kęstutis. – Pamenu, viename prekybos centre netyčia užtvojau vienai moteriškei. Tai toji, visu kūnu atsitrenkusi į prekių lentyną, puolė kartoti „Sorry, sorry“.
Pašnekovai, nemokantys anglų kalbos, tvirtino, jog kalbos barjero beveik nejautė. Jų tikinimu, reikalingiausius žodžius – „sorry“, „thank you“ ir „order“ – jie moka, o kitomis temomis įmanoma susikalbėti ir gestais.Prieš dvejus metus besilankydamas Amerikoje atsivežiau megztuką su užrašu „England“. Ne vienas tą kartą priėjo prie manęs ir ėmė kalbinti. Aš jiems ir sakau „I little speak“, o šie žiūri į mane ir netiki – kaip britas nemoka kalbėti angliškai, – juokėsi Kęstutis Matelis.
„Vieni po valstiją važinėtis nelabai būtume pasiryžę – ne dėl kalbos barjero, o dėl neregėtų dalykų šioje šalyje. Pavyzdžiui, pirmą kartą važiuodami greitkelyje, išvydome kažkokius kabančius krepšius. Kęstutis pamatė, jog tai – muitinės postai, jau beveik batus spėjo nusiauti. Paaiškėjo, kad į tuos krepšius reikia centus mėtyti, – juokėsi Giedrius. – Jeigu būtume keliavę vieni, tikrai nebūtume žinoję, ką daryti. Būtume taip ir prarymoję prie tų krepšių. Kartu važiavęs Čikagos lietuvis paaiškino, kad tokiu būdu reikia susimokėti už naudojimąsi greitkeliais. Cirkas be pinigų!“.
Apsimetė turistu iš Frankfurto
Lietuviai, Amerikoje pigiau įsigiję profesionalią filmavimo kamerą, tikino, jog teko rimtai pasukti galvą ieškant lauktuvių savo šeimos nariams. Pašnekovų tvirtinimu, daugelį tokių pačių daiktų įmanoma nusipirkti ir Lietuvoje. Kęstutis vis tik labiausiai didžiavosi savo įsigytais „Las Vegas“ marškinėliais.
„Įdomiausia tai, jog būtent vilkėdamas marškinėlius su įvairiausiais užrašais, pakliūdavau į kurioziškas situacijas. Prieš dvejus metus besilankydamas Amerikoje atsivežiau megztuką su užrašu „England“. Ne vienas tą kartą priėjo prie manęs ir ėmė kalbinti. Aš jiems ir sakau „I little speak“, o šie žiūri į mane ir netiki – kaip britas nemoka kalbėti angliškai, – juokėsi Kęstutis. – Šį kartą pasipuošiau „Germany“ marškinėliais. Vėlgi sulaukiau dėmesio. Vienas vokietis pripuolė ir ėmė klausinėti, iš kokio miesto būsiu. Rimtu veidu atsakiau, jog atvykau iš Frankfurto. Kas žino, gal ir patikėjo“.
Tačiau labiausiai humoro grupės „Ambrozija“ nariams įsiminė praėjusių metų kelionė į Korėją. Dalyvaudami geriausių pasaulyje spektaklių festivalyje, lietuviai šioje šalyje pasijuto lyg karaliai.
„Bevaikščiodami miesto gatvėmis sumanėme užsukti į vietos barą išlenkti stiklą alaus. Korėjiečiai, išvydę mus, puolė nešti kiaušinienes, sriubas bei kitokias gėrybes. Vis ragino vaišintis ir tikino, jog visa tai – nemokamai. Apsilankius kitame bare, vėlgi pasikartojo ta pati istorija. Trečiajame taip pat laukė vaišėmis nukrauti stalai. Niekaip negalėjome suvokti, kodėl jie taip elgiasi, – pasakojo Giedrius. – Galiausiai pastebėjau, kad Kęstutis vilki marškinėlius su užrašu „USA“. Išsiaiškinome, jog korėjiečiai tiesiog šlovina amerikiečius. Grįžus į viešbutį ir sakau: „Kęstuti, plaukis „maikę“, rytoj vėl trauksime į miestą“.
Iš emigrantų yra ko pasimokyti
Pašnekovų tikinimu, per televiziją rodoma Amerika atrodo itin patraukliai – prabangūs automobiliai, holivudiniai namai, įspūdingi dangoraižiai. Po kelių savaičių viešnagės lietuviai įsitikino, jog visa tai – tik fasadinė šalies pusė.
„Suvokiau, jog vien tai, kad gyveni Amerikoje, negarantuoja puikių gyvenimo sąlygų. Turi sunkiai dirbti, kad galėtum įsigyti vertingesnių daiktų, nekilnojamo turto. Štai Zenonas, kurio namuose apsistojome, dirba beveik be išeiginių. Aną savaitę planavo važiuoti grybauti, tačiau vis dar neįgyvendino savo planų – triūsia ne tik šiokiadieniais, bet ir savaitgaliais. Žmogus grybams niekaip nesuranda laiko, – sakė Giedrius. – Lietuvoje gyvenantys tautiečiai darbštumu tikrai neprilygsta emigrantams. Jiems tiesiog būtina turėti krūvą laisvadienių, švenčių dienų, atostogų. O ir dirba jie tik 40 valandų per savaitę. Žinoma, yra ir sunkiai triūsiančių žmonių, tačiau čia, Čikagoje, gyvenimo tempas ir požiūris į darbą yra visiškai kitoks. Mes galime iš jūsų, emigrantų, daug ko pasimokyti“.
Svetur gyvenantys – didesni emigrantai
Vyrai tikino, jog emigrantų tikrai nesmerkia ir nekaltina palikus Lietuvą. Jų manymu, svetur gyvenantys tautiečiai – dar didesni savo šalies patriotai negu pasilikę Lietuvoje.
„Pavyzdžiui, Zenonas, maloniai mus priglaudęs po savo stogu, apie savo šalies naujienas žino daugiau negu mes. Jis kas rytą skaito lietuvišką spaudą, žiūri lietuvišką televiziją ir naršo po internetą. Manau, jog tą patį daro didžioji dalis emigrantų. Šie žmonės tiesiog išvyko ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų. Jie nedejuoja, sunkiai dirba ir vien savo pastangomis svetimoje šalyje susikuria geresnę buitį. Tarkim, jeigu sėdi Lietuvoje ir tampai statines už varganus 700 litų, kodėl gi neišvykti svetur ir už tą patį darbą gauti žymiai didesnį atlygį? – svarstė Kęstutis. – Jeigu Lietuvoje būtų gera gyventi, į svetimus kraštus patrauktų tik norintieji praplėsti akiratį“.
Giedrius prisipažino, jog emigruoti iš Lietuvos nesiryžtų. Jo tikinimu, jis vangiai prisitaiko prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų. O Kęstutis nebuvo toks kategoriškas – jeigu Lietuvoje taptų nepakeliamai sunku, tikrai susimąstytų apie emigraciją.
