Žiūrėdami į besijuokiantį vaiką, manome, kad jis yra laimingas. Gerai aprengtas, apsuptas brangių žaislų mažylis mums atrodo viskuo patenkintas. Suaugusieji yra susigalvoję daug dalykų, kurie, anot jų, padeda vaikui jaustis laimingam. Tai užsienio kalbų mokėjimas, baleto pamokos, įgimtos garbanos... Iš tikrųjų visos materialios gėrybės turi mažai ką bendra su garbanomis. Ir juokas negali būti laimės rodiklis, kaip liūdesys — nelaimės ženklas. Negali mūsų klaidintis ir vaiko temperamentas. Kai kurie pasižymi įgimtu ekspansyvumu, mokėjimu bendrauti. Kiti būna drovingi, jautrūs. Tačiau tai tikrai netrukdo jiems jaustis laimingiems. Žinoma, jeigu mes, tėvai, jiems padėsime ir pavadovausime — bent jau kai kuriose sferose.
Padėkime rasti savo veiklą
Ar jums pažįstamas visiško atsidavimo kokiam nors užsiėmimui pojūtis? Kai viską užmiršti ir laikas tarsi sustoja? Tokį jausmą vaikystėje suteikia žaidimai, jaunystėje — meilė. Koks laimingas tas, kuris brendimo amžiuje atsiduoda kažkam pasiaukojamai!
Maži vaikai kaip niekas kitas linkę susidomėti veikla, joje ištirpti.
Maži vaikai kaip niekas kitas linkę susidomėti veikla, joje ištirpti. Keturių mėnesių vaikas, stebėdamas savo pirštelius, visiškai atsiduoda jiems. Dvejų metų jis valandų valandas gali žaisti smėlyje — ir pabandykite jį iš ten išvilioti. Vaikų nereikia mokyti susikaupti — veikiau jie gali mus to išmokys. Iš suaugusiųjų reikėtų tik vieno: suteikti jiems galimybę daryti kažką, kuo susidomėjo. Problema ta, kad vaikas auga, ir pats gyvenimas mažyliui palieka jam mažiau laiko užsiimti tuo, kas jam iš tikrųjų patinka. O suaugusieji dar nutraukia tą veiklą, užpildydami likusias valandas „naudingais“ užsiėmimais. Tačiau griežtas režimas ir pomėgiai — sunkiai suderinami dalykai. Net jeigu vaikas iš tiesų susirado mėgstamą užsiėmimą, mums, suaugusiesiems, labai lengva viską sugadinti. Pakanka jo pomėgį įtraukti į mūsų reglamentą, griežtai paskirti jam dieną bei savaitę ir pradėti kontroliuoti. To veikiausiai užteks, kad vaiko susidomėjimas išblėstų. Tegul tai būna jo asmeninė teritorija! Tačiau nereiškia, kad jums negalima į ją „įžengti“. Jeigu vaikas pats siūlo ir nori jus sudominti savo užsiėmimais, pasistenkite, kad jūsų dalyvavimas nebūtų formalus.
O geriausia bus, jeigu vaikas pasidalins jūsų pačių pomėgiais. Kas mažyliui gali būti įdomiau už artimas suaugusį žmogų, paskendusį mėgstamoje veikloje? Suaugęs entuziastas gali sudominti net skeptiškai nusiteikusį paauglį. O jau ikimokyklinukui nėra niekuo geriau, kaip būti svetimo pomėgio magnetiniame lauke. Ir visai nesvarbu, ar tai bus seno automobilio remontas, ar gėlių sodinimas, ar drabužių modeliavimas, ar pašto ženklų rinkimas.
Dar viena plačiai paplitusi tėvų klaida — tai pakeisti vaiką dėl savo ambicijų. Daugelis suaugusiųjų linkę parinkti vaikams prestižinius, „madingus“ užsiėmimus. Tačiau kam tai daryti? Praeis tik keleri metai ir ūgtelėjęs vaikas pats pradės orientuotis ne į savo, o į draugų, draugių polinkius, vaikytis madų… Visuomenė jam pradės brukti savo idealus ir skonį. Iš esmės žmogus turi tiek mažai laiko savajam „aš“ realizuoti. Tai tik ikimokyklinė vaikystė. Jeigu šiame trumpame periode vaiko saviraiška ir individualumas bus gerbiamas, o interesai skatinami, tuomet yra vilties, kad jis išaugs laimingas ir įdomus žmogus.
Viena plačiai paplitusi tėvų klaida — tai pakeisti vaiką dėl savo ambicijų.
Išmokykime siekti tikslo
Nors mes savo vaikams linkime laimės, tačiau savaime ji negali būti mūsų tikslas. Laimė — šalutinis produktas, kuris atsiranda, kai žmogus sprendžia iškilusią problemą, siekia tikslo.
Vaikai jaučia pasitenkinimą, kai įveikia sunkumus, savarankiškai atlieka kažkokią užduotį, nugali drovumą, išreiškia ryžtingumą ir valią. Svarbiausias tėvų rūpestis — išmokyti vaiką siekti rezultatų, atsiduoti darbui, visada stengtis atlikti geriausiai tai, ką jis sugeba. Tai įprotis, ugdantis nugalėtojus.
Kad išaugintume savarankišką, pasitikintį savimi vaiką, nebūtina visada leisti įveikti užduotį jam pačiam. Atvirkščiai, būtent bendras darbas su tėvais gali duoti geriausių rezultatų. Žinoma, jeigu jūs patys turite reikiamų savybių ir patirties. Tai nereiškia, kad bendram reikalui privalote pasirinkti tik tą sritį, kurioje jaučiatės korifėjai. Vaikui įdomiau ir naudingiau stebėti, kaip autoritetingas suaugęs žmogus kovoja su jam sunkiai įveikiama užduotimi. Gyvenime jūsų vaikui teks spręsti būtent tokias užduotis — juk jo patirtis dar nedidelė ir beveik visi darbai jam nauji. Ko galite išmokyti jį tokioje situacijoje?
* Pirma, pasitikėjimo, kad kiekviena užduotis yra išsprendžiama.
* Antra, skatinti susidomėjimą naujovėmis, ugdyti mokėjimą patirti malonumą įveikiant kliūtis. Tai svarbu. Visa kita — tik konkrečios priemonės. Pavyzdžiui, vaikas staiga labai pamėgo picas. Kaip jūs elgsitės: pradėsite dažnai lankytis picerijose, pirksite užšaldytas, nors tai — ne jūsų kišenei? Ar paieškosite recepto ir išmoksite patys gaminti šį patiekalą, o kartu ir sugalvosite dešimtis jo variantų?
Diekite atkaklumą, per daug neglobokite
Sulaužytas žaislas, neteisinga bausmė, piktas skriaudikas… Liga, tėvų skyrybos, artimųjų mirtis… Kad ir kai stengtumėmės, mes negalime apsaugoti savo vaikų nuo nelaimių ir negandų. To ir nereikėtų daryti. Per daug saugomi nuo sielvarto vaikai išauga nelabai laimingi žmonės. Jiems trūksta atkaklumo susidūrus su nelaimėmis, jie nemoka jų savarankiškai įveikti, deramai išeiti iš sudėtingos situacijos ir netiki, kad tai įmanoma. Jeigu tėvai per daug saugo vaiką nuo sielvarto, jis gali pradėti nepasitikėti savo jėgomis.
Viena iš sunkiausių užduočių tėvams — surasti balansą tarp užuojautos, palaikymo ir pozicijos „tai tavo problema“.
Žinoma, vaikas gali sielotis. Jis neįpareigotas dėl tėvų dvasinio komforto nuolat būti linksmas ir gerai nusiteikęs. Taip kaip ir suaugusieji neįpareigoti iš jo dangaus skliauto vaikyti kiekvieną debesėlį.
Sulaužytas žaislas, neteisinga bausmė, piktas skriaudikas…
Pageidautina, kad jūs per daug neimtumėte į širdį vaiko širdgėlų ir išsaugotumėte tam tikrą emocinę distanciją. Vaikas bus išsigandęs, jeigu jo problemos sukels jums tokių audringų išgyvenimų, kaip jam pačiam. Neprasmegti kartu su juo į sielvarto akivarą, o, atvirkščiai, suteikti perspektyvos pojūtį, paaiškinti, jog tai — dar ne pasaulio pabaiga, yra tėvų užduotis.
Be to, vaiko jausmai reikalauja rimto ir pagarbaus požiūrio. Juk jo išgyvenimai realūs, iš jų jokiu būdu negalima šaipytis, net jeigu suaugusiajam jie atrodytų labai menki. Jeigu norite išmokyti vaiką su humoru žvelgti į tam tikras problemas, geriausia visa tai pademonstruoti savo pavyzdžiui. Mes negalime vaikams atnešti laimės ant lėkštutės. Bet galime jiems padaryti kažką svarbesnio: išmokyti gauti pasitenkinimo ir patirti džiaugsmo net iš skurdžios gyvenimiškos rutinos.
Dovanokite beatodairišką meilę
Mylėti mažyli tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį norite jį matyti, — esminė vaiko dabartinės ir būsimos laimės sąlyga. Visos jo mintys, jausmai, charakterio bruožai privalo būti pripažinti. Jeigu vaikui leidžiate suprasti, kad kažkokios jo savybės jums nepriimtinos, jis gali pradėti jas slėpti, vaizduoti, kad jų neturi. O žmogus, kurio ženkli asmenybės dalis yra „šešėlinėje“ sferoje, negali būti laimingas. Jis niekam, net artimiesiems, nesugeba atskleisti savo sielos. Net pačiam sau. Jeigu kažkokie jo jausmai arba bruožai nepripažįstami, kaip išmokti juos valdyti, gyventi su jais? Tačiau pripažinti — nereiškia pritarti. Kiekvienas žmogus turi pakankamai to, kas nepriimtina. Tačiau jeigu norite, kad vaikas kovotų su savimi, o ne su jumis, leiskite jam suprasti, kad esate jo pusėje. Jo elgesys gali jus nuliūdinti, tačiau jūsų meilė jam niekuomet neišblės.
