Netikėtas sugrįžimas
Neseniai Lietuvos TV ketvirtadienio tiesioginėje laidoje „Mūsų dienos kaip šventė“ po didelės pertraukos vėl šmėkštelėjęs Liudos ir Zinos duetas, ko gero, ne vieną senosios estrados mėgėją mintimis nubloškė į nerūpestingus jaunystės metus, kuomet savo skambiais balsais šios dvynės virpino ne vieno širdį.
„Siaubingai drebėjome. Anksčiau irgi panašiai būdavo, tačiau dabar viskas kitaip. Jaučiame didesnę atsakomybę, tapome reiklesnės vokalo dalykams. Ta baimė padaro daug bėdų“, — viena per kitą sugrįžimo įspūdžiais dalijosi dainingos seserys.
Siaubingai drebėjome. Anksčiau irgi panašiai būdavo, tačiau dabar viskas kitaip. Jaučiame didesnę atsakomybę, tapome reiklesnės vokalo dalykams. Ta baimė padaro daug bėdų. Viena per kitą sugrįžimo įspūdžiais dalijosi dainingos seserys.
Dainininkės dar neplanavo tokio greito pasirodymo per televiziją. Jos neslepia — apie sugrįžimą į sceną rimtai galvojusios jau kelerius metus. Tačiau naujam skrydžiui dar nesijautė kaip reikiant pasiruošusios. „Mus laidos prodiuseris Saulius Urbonavičius priprašė, nors mes dar tik buvome įsivažiavusios į repeticijas“, — tuomet dar spyriodamosi, o dabar patyrę scenos svaigulį laimingos kalbėjo seserys, televizijoje sutikę nemažai savo jaunystės laikų bičiulių.
Naujomis spalvomis sušvitęs daugeliui lengvai atpažįstamas jaunystės laikų duetas netrukus buvo pasiūlytas Lietuvos šviesuolių apdovanojimo nominacijai „Šviesiausias prikeltas prisiminimas“.
Įkalbino sugrįžti
Nors Liudos ir Zinos scenoje nematėme kelis dešimtmečius, dainininkės sakosi dainų niekad nebuvo išsižadėjusios. Kasdien jas sau niūniuodavo, ar vaikus migdydamos, ar kitokius darbus bedirbdamos. O kai susibėgdavo draugėn, be bendros dainos niekuomet neapsieidavo.
Šiandien lietuviškos estrados padangėje puikuojasi ne vienas vyresnės kartos dainininkas ir gana jaukiai jaučiasi. Nežinia, ar ilgai tokiam žingsniui būtų rengęsi Liuda ir Zina. Tačiau jos jau vėl scenoje. Nekantraus džiugesio kupinos dvynės už vėl įžiebtą entuziazmą labiausiai dėkingos lietuviškos estrados propaguotojui Vilniaus pedagoginio universiteto docentui Vidui Kavaliauskui, savo name Veisiejuose įkūrusiam lietuviškos estrados muziejų.
„Vidui mes žemai lenkiamės. Būtent jis susirado Ziną teatre ir ėmė raginti grįžti prie dainų. Pagalvojome, kodėl gi ne? Taip jis mus išjudino. Susiieškojome senuosius savo įrašus, pradėjome repetuoti ir netrukus surengėme pirmąjį koncertą Veisiejų mokykloje. Labai jaudinomės. Dideliam mūsų džiaugsmui buvome labai šiltai sutiktos. Tai mums suteikė jėgų“, — apie didįjį sugrįžimą kalbėjo Liuda.
Dabar kitados populiarumo nestokojusios skardžiabalsės kasdien susibėga Liudos nuosavame name netoli Europos parko ir čia pasineria į senųjų savo dainų pasaulį. „Nenorime jų dainuoti taip, kaip jos skambėdavo anais laikais. Senas dainas stengiamės aranžuoti nauju šiuolaikiškesniu stiliumi. Todėl daug diskutuojame, ginčijamės ieškodamos joms pačio geriausio skambesio“, — apie šiandienos svarbiausius darbus dėstė Zina.
Dainininkės neslepia — jų tikslas išleisti kompaktinį diską, gal net ne vieną. Pirmajame didžiumą užimtų anais laikais populiarumo nestokojusios dainos — „Dievo rykštės“, „Šoksim rylio“, „Laumės juosta“... Diske taip pat skambėtų jųdviejų jaunesniojo brolio Valiaus Fatėno, kitados taip pat žinomo dainininko ir kompozitoriaus, sukurti kūriniai. „Gaila, mums nepavyko brolio prikalbinti prisidėti prie mūsų muzikinio sumanymo. Jis turi savo verslą ir su muzika jau nebenori draugauti“, — su gailesčiu išsitarė Liuda.
„Dievo rykštės“
Kas dar prisimena Liudos ir Zinos Fatejevaičių duetą jų klestėjimo laikais, tas, be abejo, žino ir jų vizitine kortele tapusią Mikalojaus Noviko sukurtą dainą apie nenuoramas studentes „Dievo rykštės“.
„Tuomet mes buvome ką tik iš Marijampolės atvažiavę į Vilnių mokytis tuometinėje J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. Kompoziciją mums dėstė M.Novikas. Kartą netikėtai susidūrėme su dėstytoju koridoriuje, o jis mums sako: „O, kokios dievo rykštės!“. Ir netrukus mums parašė dainą „Dievo rykštės“, — pirmąjį žingsnelį į didelę sėkmę prisiminė antrąjį kvėpavimą įgavusios dainininkės.
Pirmą kartą nuskambėjus smagiai dainelei, toliau dviem žavioms merginoms viskas ėjosi lyg sviestu patepta. Be Fatejevaičių nepraeidavo nė vienas svarbesnis koncertas, jos dažnai būdavo kviečiamos į tuomet vienintelės Lietuvos TV muzikines programas, su radijo ir televizijos orkestru įrašinėdavo naujas dainas. Lietuvaičių talentu mėgavosi ir Maskvos Ostankino televizijos muzikinės laidos „Šire krug“ („Platesnį ratą“) žiūrovai visoje Tarybų Sąjungoje.
Jaunos muzikalios merginos svajojo apie aktyvią koncertinę veiklą, nes pavieniai koncertai ar įrašai su orkestru nebuvo tai, ko jaunoms norėjosi labiausiai. Tad, kai išgirdo apie skelbiamą konkursą į „Vilniaus aidų“ ansamblį, ryžosi dalyvauti atrankoje. Konkursas buvo nelengvas, truko ilgai. Rezultatas jaunoms solistėms buvo palankus — atsivėrė platūs koncertinės veiklos horizontai, nuvedę ne tik į atokiausius Lietuvos miestus ir miestelius, bet ir toli už gimtinės ribų.
Besimėgaudamos užgriuvusios sėkmės spinduliais jaunosios dainininkės turėjo visas sąlygas pasijusti didelėmis žvaigždėmis. Tačiau anais laikais žvaigždžių nebuvo. Kaip ir konkurencijos. Visi buvo lygūs ir gyveno draugiškai. „Visiškai nesijautėme „pasikėlusios“. Buvome labai savikritiškos. Mums vis atrodydavo, kad sudainavome ne taip, kaip reikėjo. Po koncertų kartais net namo gėdijomės eiti, kad kas nors neužkalbintų. Mums rodomas dėmesys mus glumindavo. Jeigu kas užkalbindavo, iš pradžių jausdavomės nejaukiai, rausdavome, bet vėliau su tuo apsipratome“, — dėstė dainininkės.
Liuda ir Zina sakosi visais laikais gyvenę kukliai. Atvykusios į Vilnių kartu nuomojosi butą. Jau ir tapusios populiarios nežarstė saujomis pinigų. Už koncertus net honorarų neėmė, kol buvo studentės. Joms tai atrodė nepadoru.
Visiškai nesijautėme „pasikėlusios“. Buvome labai savikritiškos. Mums vis atrodydavo, kad sudainavome ne taip, kaip reikėjo. Jeigu kas užkalbindavo, iš pradžių jausdavomės nejaukiai, rausdavome, bet vėliau su tuo apsipratome. Dėstė dainininkės.
Dainingų dvynių gyvenime buvo daugybė labiau ir mažiau atmintyje užsilikusių akimirkų. Tačiau bene ryškiausias anų laikų prisiminimas — pirmoji televizijos laida „Pro bobutės akinius“ 1974 metais. Būtent šiame muzikiniame spektaklyje jos pirmą kartą atliko jas išgarsinusias „Dievo rykštes“. „Ir dabar viską regime, kaip ten tada viskas buvo“, — sutartinai šypteli abi.
Už savo dainuojančią jaunystę patyrusios dainininkės labiausiai jaučiasi dėkingos savo buvusiam dėstytojui ir daugelio jų dainų kūrėjui M.Novikui. „Maestro mums davė pradžią. Jis buvo labai reiklus, griežtas, neretai bardavosi, visada tik kritikuodavo“, — tokį savo mokytoją mena buvusios mokinės. Moterys sakosi niekada nepamirš ir Lietuvos TV režisieriaus Eduardo Kunavičiaus, atvėrusio joms duris į televiziją.
Kodėl nutilo?
Kas atsitiko, kad vieną dieną smagios, linksmos, žavios dainininkės nutilo? „Aš ištekėjau“, — tarsi susigėsta Liuda ir tuoj paaiškina, jog dviejų dalykų neįmanoma vienu metu daryti vienodai gerai — teko rinktis: arba scena, arba šeima. Iš pradžių bandė šiuos abu pašaukimus derinti, tačiau nesėkmingai — viskas baigėsi ašaromis ir skyrybomis.
„Man tai buvo didelė pamoka. Tad kai sutikau savo dabartinį vyrą Algimantą, ankstesnių klaidų nutariau nekartoti, todėl su scena ryžausi atsisveikinti“, — atvirai išdėstė sūnų Rolandą ir dukrą Deimantę išauginusi Liuda Fatejevaitė.
Kur kas skaudžiau tokį sesers dvynės apsisprendimą priėmė Zina. Ji labai norėjo ir toliau dainuoti, tačiau įkalbėti Liudos jai nepavyko, nes ši tik kartojo: dainininkėms šeimyninis gyvenimas netinka. Dėl to Zina labai pyko, net abi kartą buvo viena kitai į plaukus įsikibę. Zinai nieko kito nebeliko tik kaip į savo pusę patraukti muzikiniais gabumais jau pagarsėjusį brolį Valių, o paskui gal ir seserį pavyks susigrąžinti. Tačiau jai dar kartą teko nusivilti: brolis taip pat susirado draugę, įsimylėjo ir ketina kurti šeimą. „Tada man buvo didelė trauma. Pasijutau labai vieniša, apėmė liūdesys. Gelbėdamasi nuo tokių minčių pasinešiau į kūrybą. Negąsdino net ir mintis, kad galiu likti viena ir senatvėje“, — anų laikų prisiminimus atkūrė Zina.
Tačiau Zinai gyvenimas taip pat klojosi geriau nei ji įsivaizdavo. Gyvenimo pašvęsti vienatvei jai neteko. „Slapčiomis dažnai pagalvodavau apie dvasia nepaprastai turtingą vyrą, kurio išminties galėčiau klausytis ir klausytis. Tokį ir gavau. Mano vyras Gediminas yra dėstytojas“, — džiugiai išsitarė gana vėlai šeimą sukūrusi Zina.
Nulipusios nuo scenos seserys pasuko skirtingais keliais. Liuda septynerius metus dirbo teatro ir muzikos muziejuje, Zina įsidarbino Lietuvos kino studijoje — parinkdavo muziką filmams. Vėliau Liuda įsitraukė į vyro sesers verslą ir jame sukosi iki praėjusių metų. Zina atgaivą dvasiai surado susidomėjusi odininkyste ir pradėjusi kurti meninius odos dirbinius, dabar ji darbuojasi Valstybiniame dramos teatre.
Aistra dainuoti neblėsta
Kai jau duoklė šeimai atiduota, abi moterys su nauju užsidegimu atsidavė nuo pat vaikystės jas lydėjusiai dainavimo aistrai. Didžiulė jų svajonė — įsirengti nuosavą studiją. Liudos namuose antras aukštas laisvas — dukra Deimantė dabar studijuoja Vokietijoje. Kiekvieną dieną dvynės susibėga Liudos namuose ir dainuoja, dainuoja... Neretai iki ginčų. „Visada taip būdavo. Tie ginčai nebūna pikti, greičiau tai kūrybinių tiesų ieškojimai“, — šypteli viena ir kita.
Dvynių sindromas nuo seno visiems būdavo aiškus — nė žingsnio vienas be kito. Su tuo Liuda ir Zina visiškai sutinka, nors abi pripažįsta, jog yra labai skirtingos. Tą nesunku pastebėti su jomis bendraujant. Zina yra gerokai ramesnė, o Liudos emocijos tiesiog per kraštus liejasi.
„Taip mes esame skirtingų charakterių, bet tai mums netrukdo būti kartu. Aš esu darboholikė. Negaliu be darbo. O jeigu dirbu, tai iki pajuodavimo. Stengiuosi nepasiduoti niūrioms nuotaikoms. Net jei būna sunku, tose negandose bandau atrasti malonumo, gėrio, grožio. Negaliu savęs pakeisti. Aš praktiškesnė ir kategoriškesnė, o Zina — menininkė, mąstytoja. Ji gerokai lėtesnė, atlaidesnė, bet labai nuoširdi“, — save su seserim lygino Liuda.
Zina taip pat sesei neliko skolinga: „Liudą labiausiai puošia darbštumas ir didelis ryžtas. Savo veržlumu ji neretai ir mane užveda. Aš ne tokia. Visą dieną galiu sau tyliai ramiai tvarkytis. Kas joje nepatinka? Kartais tam tikrose situacijose jai pritrūksta objektyvumo — ji greit užsiplieskia, bet greit ir nurimsta, ir tada iškart jai viskas kitaip pasirodo. Kartais dėl to žmogus pasimeti“.
„Taip mes esame skirtingų charakterių, bet tai mums netrukdo būti kartu. Aš esu darboholikė. Negaliu be darbo. Stengiuosi nepasiduoti niūrioms nuotaikoms. Aš praktiškesnė ir kategoriškesnė, o Zina — menininkė, mąstytoja. Ji gerokai lėtesnė, atlaidesnė, bet labai nuoširdi. Save su seserim lygino Liuda.
Muzikinių svajonių kupinos dainininkės sakosi, jog jeigu šiandien joms būtų po aštuoniolika, kaip tuomet, kai jos iš Marijampolės atvyko į Vilnių, viską darytų kitaip. Tada jos jautėsi kaip kokios pamestinukės, dabar įsitaisytų prodiuserį, kuris visais reikalais rūpintųsi. Šiandien dvynės kliaujasi vien savo jėgomis. Tačiau moterys sutartinai tvirtina, jog šiandieniniams dainininkams jos nepavydi. Joms atrodo, jog konkurencija gerokai gadina nervus, išnyko didžiulė ankstesnių laikų vertybė — pagarba savo kolegoms.
Kitąmet jubiliejinį gimtadienį švęsiančios anų laikų „Dievo rykštės“ vėl pratinasi prie didžiosios scenos, sakosi kol kas dar jaučiasi tik kaip besiplunksnuojantys viščiukai. „Tikimės, kad muzika mums užaugins sparnus. Be muzikos sunku būtų gyventi. Net kai ir nekoncertavome, daina niekuomet nebuvo išguita iš mūsų širdžių. Didelis malonumas dabar vėl stovėti scenoje ir dainuoti žmonėms. O jeigu jie tave dar prisimena ir džiaugiasi, ko daugiau ir bereikia?“ — samprotavo daugybę smagių dainų iš užmaršties užsimoję prikelti seserys dvynės Liuda ir Zina Fatejevaitės.
