Diskusijas sukėlusį įrašą L.Andriulis pasklebė socialiniame tinkle „Facebook“, juo pasidalyti sutiko ir su Žmonės.lt skaitytojais.
„Pirmoko kelio pradžia rugsėjo pirmąją yra cute (miela, – liet.) – kardelis, kuprinė, pirmoji uniforma, ašarojantys tėvai – labai cute. Cute, bet overrated (pervertinta, – liet.). Šis postas (įrašas, – liet.) – ne apie Alekso pasiekimus – toks jau buvo. Jis apie tėvų pasiekimus.
Į mokyklą pirmoką nuveda visi, required by law (privaloma įstatymo, – liet.), čia joks pasiekimas. O va paskutinis skambutis yra real deal (tikras iššūkis, – liet.) – čia yra tikras paskutinės dienos teismo nuosprendis tėvams – ką pridavei, ir ką gavai atgal.
Ir tai, ką gavai atgal, yra tik tavo, ir tik tavo atsakomybė – ne vaiko.
Vakar saulėtame Oxforde aš buvau pasipūtęs kaip kalakutas. Ir šiaip esu kasdien pasipūtęs, bet on a regular day (įprastą dieną, – liet.) kaip gaidys, o va vakar – jau kaip kalakutas, ar net koks spalvotas fazanas – mano Aleksas baigė mokyklą with a bang (su triukšmu, – liet.), ir aš žinojau, kad nepaisant daugybės mano klaidų, viską padariau gerai.
Ne, ne aš.
Viską padarė Alekso pamotė Medeina, kuri Aleksui neatlygintai atidavė tūkstančius savo jaunystės valandų, kilometrus nervinių lastelių, kovojo už akademinę discipliną ne tik su posūniu, bet ir su manimi, nebūdama būti nepopuliari, aukodama savo ramybę ir, svarbiausia, kasdien rinkdamasi Alekso interesus virš nuomonių, emocinio komforto, ramybės – jai buvo svarbiausia, kad šitas vaikas nebūtų paleistas likimo tėkmei.
Ir Aleksas nebuvo lengvas vaikas – jo middle school (vidurinė mokykla, – liet.) buvo horror shit show (siaubo spektaklis, – liet.), aš buvau įsitikinęs, kad jis turi intelektinio vystymosi sutrikimų, nes nei mokėsi, nei skaitė, nei daikto į rankas paėmęs gebėdavo jį nesudaužęs perkelti.
Aš jau buvau nuleidęs rankas – COVID, nuotolinis ugdymas, siaubinga septinta klasė, nu ką darysi – ne visada pavyksta. Shout out (linkėjimai, – liet.) visiems šeštokų, septintokų, aštuntokų tėvams, kurie jau žino, kad jų vaikas retarded (atsilikęs, – liet.) ir nėra vilties – viskas bus gerai.
Middle school (vidurinė mokykla, – liet.) mūsų sanity (sveiką protą, – liet.) gelbėjo tik mūsų draugai, kurie turėjo tokį pat retarded, ir tokį pat dabar akademiškai sėkmingą vaiką – su jais turėjome savitarpio pagalbos grupę ir treidindavom war stories apie savo paauglių retardation ir mūsų neviltį.
Medeina nepasidavė, ir jos dėka nepasidaviau aš. Aleksą ištempiau keliais intervention talks (paskatinimo kalbomis, – liet.) – rimtai pasisodindavau, ir kaip suaugusiam aiškindavau, kuo baigsis jo kelias – Romerio gėda best case (geriausiu atveju, – liet.), Grindos darbininku worst case (blogiausiu ateju, – liet.). Aiškinau, kiek uždirba viena ar kita profesija, kaip universiteto vardas koreliuoja su future income (ateities uždarbį, – liet.). Apeliavau į jo norą keliauti. Kalbėjau apie galimybę mokytis užsienyje, ir horizontus, kuriuos tai atveria.
Kalbėjau į stiklines akis. Lights are on, but no one’s home (nors šviesa yra, namuose tuščia, – liet.). Pirmą, antrą, trečią, penktą kartą. Tie interventions nebuvo dažni, bet jie buvo intensyvūs emociškai, ir labai ilgi.
Vieną dieną, net nepamenu kurią, it’s darkest before dawn (tyla prieš audrą, – liet.) – tuose tamsiuose languose užsidegė šviesa. Ir ji degė ir vis ryškiau švietė su kiekviena diena. Someone’s finally home (pagaliau kažkas namuose, – liet.).
Aleksas perlūžo – nuo devintos klasės pradėjo atidžiai žiūrėti ir sekti pažymius, domėtis universitetais, bendrauti su mokytojais, eiti į visas konsultacijas, nedaryti stupid (kvailų, – liet.) vidurkį mušančių dalykų (penki iš fucking muzikos), ir fokusuotis į rimtus dalykus. Už tai jis gavo privilege (privilegiją, – liet.) važiuoti į Oxford St. Claires – 10 klasę baigė beveik vien dešimtukais.
Mes labai bijojome jį ten išleisti – oligarchų vaikai, perdegimas, savarankiškas gyvenimas, pagundos, nesaugi ir degradavusi Jungtinė Karalystė, narkotikai, tatuiruotės, žali plaukai, woke ideology („atsikėlusi“ ideologija, – liet.) – daug pavojų – ar išleidę akademinį nerdą neatgausim tatuiruoto dopehead su left leaning ideology (asmuo, vartojantis narkotikus ir palaikantis kairiąją ideologiją, – liet.) , kuris nori gyventi Berlyne ir būti DJ? Gal praras norą mokytis ir susidės su turtingų tėvų golden (auksiniu, – liet.) jaunimu, kuris mums net baisesnis už tatuiruotus Berlyno komunistus (dažnai vienas ir tas pats, beje).
Ne. St. Claires jį paėmė, pakėlė ir kaip lėktuvėlį paleido dar aukščiau ir dar toliau – ekonomikos mokytojas, Jeremy Clarkson kaimynas Chipping Nortone, regbistas Mark įkvėpė Aleksui netikėtą susidomėjimą ekomonika ir galimybę pirmą kartą apakusiam tėvui kažką paaiškinti apie Keynesian ir Miltonian approaches. Aklas Global Politics žynys Andrew Aleksą skatino leadinti UN debate ir nepasiduodavo Alekso veršiuko akių manipuliacijoms – buvo griežtas ir teisingas, kaip mano lietuvių kalbos mokytojas Švicikis.
Geri mokytojai, pamatę talentą, rūpinasi, bet ne giria, o daužo pagaliu per kojas kaip prieškarinėse smetoninėse mokyklose. Tokia yra Karalienės Mortos mokykloje dirbanti Eglė Gvazdauskaitė Beinoravičienė – mokytoja iš didžiosios M (irgi lietuvių, kaip Švickis). Be jokių jautrumų, užuojautų, emocinių įsitraukimų ir kitų woke debilizmų. Alekso year book (mokyklos knygos, – liet.) ekonomikos mokytojas Mark apie save parašė: „you have confused me with someone who cares“ (supainiojai mane su žmogumi, kuriam rūpi, – liet.) – tai yra attitude (požiūris, – liet.), ant kurio buvo pastatyta Britanijos Imperija, ir to, ačiū Dievui, Aleksas gavo sočiai.
Rugsėjo pirmąją Aleksui teks prisitaikyti prie visiškai kitokios aplinkos – elitinis, leftist (kairysis, – liet.), giliai giliai prancūziškas ir dar labiau kosmopoliškas Sciences Po šampano sostinėje Rheims, bei visiškai nenuspėjamos transatlantinių santykių studijos bus rimtas akademinis, psichologinis ir kultūrinis iššūkis mūsų struktūruotam, no bullshit, right wing-centrist (dešiniųjų pažiūrų centristui, – liet.) jaunuoliui.
Žinau vieną – kitą vasarą jis man išles smegenis apie tai, kaip aš nieko nesuprantu šampanuose ir vynuose, ir elegantiškai suks močiutės Staselės paliktą krištolinę taurę pirštuose, executindamas perfect gaelic shrug (rodydamas tobulą pakeltų pečių manevrą, – liet.) savo kaimiečiams tėvams“, – rašė L.Andriulis.
