Praėjus dvejiems metams po šio korėjietiško filmo sėkmės, senajame žemyne turime savąją „Parazito“ versiją – švedų režisieriaus Rubeno Östlundo filmą „Liūdesio trikampis“ (angl. Triangle of Sadness), kuris, atkartodamas „azijietiško bičiulio“ sėkmę, švarko atlape jau nešiojasi įsisegęs šiųmetę palmės šakelę.
Peršasi mintis, kad „turtuoliai irgi verkia“ istorijoms nėra abejingų visose kultūrose.
Pristatydami šią kino juostą Lietuvos publikai, filmo platintojai ją apibūdino trumpai ir konkrečiai – tai filmas apie XXI amžiaus socialines problemas, 2022 metų kontekste.
Po seanso pagalvojau – kaip taikliai. Mintyse net mačiau vaizdą, kaip, prieš pradėdamas kurti scenarijų, režisierius R.Östlundas atsisėda ir susirašo ant lapelio viską, kas jį nuoširdžiai užkniso: milijardus generuojančią mados industriją, lyčių roles, besaikį kapitalizmą, socialinę nelygybę, oligarchus ir jų absurdišką skonį, jaunystę kaip prekę, botokso injekcijų trūkumą tarp antakių bei šių laikų ekscelenciją – socialinę mediją.
