Niekas nepastebėjo
Lapkričio pabaigoje vienoje Tauragės rajono mokykloje blogai pasijutusią penkiolikametę moksleivę iš pamokos teko vežti gimdyti. Apie tai, kad penkiolikametė laukiasi, nežinojo nei tėvai, nei mokyklos, kurioje ji mokosi, pedagogai: nepilnametė apie nėštumą niekam neprasitarė, iki gimdymo lankė pamokas, elgėsi įprastai.
Aplinkiniams nė nekilo įtarimo, kad mergina laukiasi, mat ji visada buvo kiek apkūnoka, dėvėjo plačius drabužius.
Gimdymas prasidėjo mokykloje. Moksleivė pedagogams pasiskundė, kad jai skauda pilvą. Po ginekologo apžiūros paaiškėjo, kad nepilnametei prasidėjo gimdymas.
Tauragės apskrities ligoninės akušerijos skyriuje penkiolikametė pagimdė sveiką, išnešiotą, apie keturis kilogramus sveriantį berniuką.
Pabūgusi atsakomybės
Lietuvoje pasitaiko ne tik netikėtų, bet ir gerokai šiurpinančių istorijų apie nepilnametes mamas. Viena tokių įvyko prieš metus.
Naktį namo laiptinėje pagimdžiusi mergina kūdikį išmetė į šiukšlių konteinerį. Įvykio vietoje policija greitai išsiaiškino, kad berniuką pagimdyti galėjo toje pačioje laiptinėje gyvenanti septyniolikametė.
Atvykusi policija tėvų namuose nerado, jie buvo jau išėję į darbą, pareigūnai su jais susisiekė telefonu. Išgirdus, kas įvyko naktį, septyniolikametės tėvus ištiko šokas. Buvo neaišku, kodėl artimieji nepastebėjo, kad dukra naktį namo grįžo kruvina.
Teismo medicinos ekspertai atlikę kūnelio skrodimą policijai pateikė preliminarias išvadas, kad kūdikis mirė paspringęs gimdymo metu. Spėjama, kad jei nepilnametė būtų gimdžiusi ligoninėje, jos kūdikis būtų gyvas.
Močiutės rūpestis
Nėščių nepilnamečių tėvus galima teisti, jų galima gailėtis, bet aišku tik viena — būtent ant šių žmonių pečių užgriūna didžiausia našta.
Vilniaus rajone gyvenanti Marija vietoj trijų vaikų turi keturis. Tiesa, jaunėlį gimdė ne pati — tai dukters atžala. Šeima gyvena gana vargiai — verčiasi be šeimos maitintojo, mat šis žuvo. „Išsilaikome iš valstybės paramos ir gerų žmonių pagalbos, — sako Marija. — Truputį mezgu, tad dar iš to prisiduriame prie pragyvenimo.“
Tad kol moteris prižiūri savo anūką, jos dukros eina į mokyklą. Vakare visa šeima susirenka namuose. Kartais čia nakvoja ir kūdikio tėvas, mat pats kilęs iš asocialios šeimos, kuri nei jam, nei jo vaikui pagelbėti niekuo negali. „Susitaikiau su savo gyvenimu“, — tepasako bendrauti nelinkusi moteris.
Dalia auginti anūkėlį teko ir kitai kalbintai močiutei — poniai Česlavai.
Jos dukra pastojo septyniolikos. „Jaučiau, kad tuo gali baigtis, — sako moteris. — Labai jau mano dukra norėjo savarankiškumo. Papietavusi išbėgdavo iš namų, grįždavo tik vėlai vakare, savaitgaliais visai negrįždavo. Išbardavome su vyru, bet kas iš to? Vėl savaitgalis — ir vėl jos nėra. Vieną dieną atėjo ir pareiškė, kad kraustosi gyventi į draugo namus. Žinoma, užvirė didžiulis konfliktas: buvo ir ašarų, ir riksmų. Tada mano mergaitė ir išrėkė, kad laukiasi kūdikio, ir yra ganėtinai suaugusi gyventi savarankiškai. Baisu prisiminti, bet tuo metu nė dukros vyro nepažinojome, kai ji susikrovė daiktus ir išėjo.“
Pamažu moteris apsiprato su dukters sprendimu, susipažino su savo žentu, slapčia nuo savo vyro dukrą ėmė remti pinigais. „Mano sutuoktinis niekada nepripažino dukters poelgio, — prisimena Česlava. — Ėmė elgtis taip lyg jokios dukters neturėtų. O aš stovėjau per vidurį tarp jųdviejų: juk ir vienas, ir kitas — man artimi žmonės.“
Gimė vaikas ir, atrodo, viskas pasidarė blogai. Česlavos dukra ėmė nesutarti su draugu, grįžo į tėvų namus. Tačiau po pusmečio juos vėl apleido — ėmė nuomotis butą, tačiau tai pasirodė ganėtinai sunku, kadangi pati turėjo sumokėti už nuomą, komunalines paslaugas, auklės pareigas einančiai draugei, be to, nusipirkti pavalgyti sau ir išlaikyti vaiką. „Dar po gero pusmečio vaikas atsidūrė mūsų namuose, — sako Česlava. — Taip jį ir auginame jau ketverius metus.“
Moteris prisipažino, kad anūkas prie jos priprato kaip prie tikros mamos, o mamos ima privengti, nors to ir nėra mokomas. „Parsiveža dukra vaiką kartą per mėnesį pas save, o jau kitą dieną jis verkia, nori namo. Vėl man veža, — atsidūsta močiutė. — Taigi kitaip ir būti negali — juk aš jį auginu, lepinu, o svarbiausia — myliu.“
Anksti subrendę
Šešiolikmetė Kristina nėštumą nuo tėvų slėpė pirmuosius mėnesius. Tiesa, jos draugas Vitalijus puikiai žinojo tapsiąs tėvu, ir nuo pirmų dienų rūpinosi ir savo mergina, ir būsimu kūdikiu. „Iš pradžių bijojau tėvų reakcijos, — sako Kristina. — Bijojau, ką pasakys tėvų draugai, giminės. Gal pasmerks? Juk buvau auklėjama, kad taip anksti susilaukti vaiko — gėda.“
Kad ir kaip būtų, pora apsisprendė gimdyti. „Bijojau darytis abortą, — atvirauja mergina. — Juk taip dažnai jie baigiasi nesėkmingai. Baisu net pagalvoti, kad po to galima likti be vaikų.“
Sunkiausia buvo pasakyti mamai. „Ji labai griežtai mane auklėjo, — prisimena Kristina. — O čia tau dovanėlė: „Mama, aš laukiuosi“. Bet ryžomės ir pasakėme. Abu laukėme, kol mama grįš iš darbo. Ji kažką, manau, įtarė, nes pernelyg nustebinta neatrodė. Tik paklausė, kada vestuves kelsime ir panoro susipažinti su Vitalijaus tėvais.“
Toliau viskas vyko lyg pagal scenarijų: tėvų pažintis, vestuvių planai, jaunos šeimos auklėjimas. Kristina su vyru gyventi pradėjo jos tėvų namuose, ir gyvena čia laimingai jau penkerius metus. Per tą laiką jie susilaukė jau antro kūdikio. Kristina sėdi namuose, auklėja vaikus, Vitalijus dirba. Laisvu nuo darbo metu vyras remontuoja jiems skirtą namo dalį, padeda Kristinos tėvams. „Manau, kad šeima tapome pernelyg anksti, — sako mergina. — Tačiau viskas išėjo į gera. Tikrai džiaugiuosi turėdama tokią gražią šeimą. Suprantu, kad netekau laimės pajusti laisvės skonį — iš paauglystės žengiau tiesiai į suaugusiųjų gyvenimą. Bet tai nėra didelis praradimas, kai turi mylintį, rūpestingą, atsakomybės jausmo nestokojantį vyrą ir du sveikus, žvalius sūnus.“
Informacijos gausu
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, kasmet gimdo apie 2500 merginų iki 19 metų amžiaus. Vidutiniškai ketvirtadalis nėštumų paauglystėje baigiasi abortais; pernai savo nėštumą nutraukė 866 paauglės.
„Tokių merginų yra ir bus, — sako Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Daiva Balčiūnienė. — Beje, klaidinga manyti, kad jos būtinai turi būti kilusios iš asocialių šeimų, kur vaikams skiriama nepakankamai tėvų dėmesio, jaučiama akivaizdi meilės bei rūpesčio stoka. Žinoma, gali būti ir taip, tačiau nebūtinai.“
Ekspertė pabrėžia, kad vienos priežasties, kodėl Lietuvoje tiek daug nėščių nepilnamečių, nėra. „Turime žiūrėti gerokai plačiau, — sako D. Balčiūnienė. — Internete, televizijoje, paaugliams skirtuose žurnaluose gausu pornografinių vaizdų, informacijos apie seksą, jo teikiamus malonumus, seksualines mažumas. Tokios temos populiarios. Apie tai įdomu diskutuoti. Esi „kietas“, jei daug žinai. Tačiau tiesa akivaizdi — paaugliui didžiausią įtaką daro ne jo tėvai ar mokytojai, o bendraamžiai. Jei nenori išsiskirti iš daugumos, turi būti toks kaip visi.“
Jei abejojate psichologės žodžiais, štai jums penkiolikmečio komentaras: „Viskas, ko reikia, dar pradinėje mokykloje sužinoma iš TV, žurnalų, interneto, pokalbių su draugais. Tėvai apie tai, žinoma, nekalba. Jie visą laiką mano, kad mes esame vaikai, nesvarbu, kiek mums metų. Dėl Dievo, mielieji tėveliai, atsitokėkite, iš kur jūs galite žinoti, kad jūsų sūnus ar dukra nelenda į pornografijos, erotikos kupinus interneto puslapius? Jūs juk nestovite jiems už nugarų, kai jie sėdi prie kompiuterio. Daug atvejų žinau, kai „vaikai“ nesant tėvams vėlai vakare „grožisi“ nuogybių vaizdeliais per televiziją ar mobiliojo interneto nemokamose svetainėse. Mes tikrai žinome, kad vaikus ne gandrai neša.“
Saugosi retas
Tėvams jų vaikai visada lieka vaikais. Atžaloms taip neatrodo — jos kuo greičiau skuba užaugti. „Kai paauglys jaučiasi pakankamai žinąs apie seksą, pradeda norėti visa tai išbandyti praktiškai. Taip per greitą ir itin ankstyvą seksualinį pažinimą paauglys įklimpsta į seksą. Jis žino, kad tą daro ir kiti bendraamžiai. Vaikui atrodo, kad tai labai šaunu. Jis jaučiasi esąs kaip visi. O jei esi toks kaip visi, tave gerbia, jautiesi svarbus, reikalingas“, — sako psichologė.
Jei apie seksą žino visi paaugliai, dalis jų kūniškus malonumus ir išbando, tai apie tai, jog reikia saugotis, galvoja retas. „Žinoma, informacijos apie kontracepciją yra, bet ji ne tokia įdomi paaugliui kaip informacija apie daug malonumo teikiančias seksualines pozas, mylėjimosi būdus ar kitus sekso eksperimentus, — pastebi D. Balčiūnienė. — Pasekmė — neplanuotas nėštumas.“
O tada vaikai vėl pasijunta vaikais, atsakomybė tenka suaugusiesiems — tėvams. „Kai vaikai gimdo vaikus, rūpesčiai pirmiausiai užpuola jų tėvus, — sako psichologė. — Juk šiandien yra taip: paauglys subręsta seksualiai, bet fiziškai bei psichologiškai lieka vaikas. Kūno kultas, protestas tėvams ar visai visuomenei, noras pasijusti suaugusiuoju, mylimu, o gal noras pajusti, jog esi kažkam reikalingas, prisideda prie noro išbandyti seksualinį gyvenimą, patirti jo teikiamus malonumus. Tačiau dar vaikiškas požiūris į pasaulį, nesugebėjimas būti savarankiškam bei negalėjimas prisiimti atsakomybės daro savo. Vaikai ir toliau lieka vaikais, net jei tampa tėvais, pasirūpinti kūdikiu tenka seneliams. Tokia yra kaina už ankstyvą seksualinį pažinimą.“
Tačiau tai — ne vienintelė kaina. Prie tėvams primestų rūpesčių pasirūpinti anūku būtina priskirti ir pačių jaunų tėvelių problemas. Pirmiausia, jiems teks lukterėti, kol gaus išsilavinimą, o galbūt jie taip niekada ir neatras laiko sugrįžti į mokyklos suolą.
Antra, paauglei nėštumas gali būti pavojingas. Medikai įsitikinę, jog neplanuotas nėštumas kelia didesnę grėsmę paauglei nei vyresnio amžiaus moters sveikatai. Paauglei kyla žymiai didesnė tikimybė susirgti šlapimo takų infekcija, dažniau pasitaiko priešlaikinis placentos atsiskyrimas, pogimdyminis sepsis.
Kita dažna problema — kliniškai siauras dubuo, nes paauglės dubuo gali būti dar nebaigęs augti. Taip pat būdingas priešlaikinis gimdymas ir vaisiaus augimo sulėtėjimas.
Jei paauglė nutaria nėštumą nutraukti, tikimybė, jog daugiau taip ir nesusilauks vaikų, didelė. Be to, skaudus antspaudas liks jos psichikoje visam gyvenimui.
