Auklėjant vaikus vyresniosios kartos pagalba ir palaikymas yra didelė pagalba, nes tėvai gali sėkmingai dirbti. Vis dėlto gerai ar blogai, kai mažylis paliekamas močiučių priežiūrai? Kokios įtakos toks auklėjimas turės vaiko ateičiai, jo asmenybės formavimuisi ir gebėjimams? Galbūt siekiančios karjeros moterys, užuot pačios auklėjusios vaikus, teisingai daro palikdamos juos senelių globai?
Gyvenantieji čia ir dabar
Šią problemą galima vertinti dviem aspektais. Visų pirma apžvelkite močiučių dalyvavimo auklėjimo procese teigiamus aspektus.
Kartais stebime tokią sceną: jauni mama ir tėtis vedasi vaiką iš darželio, mažylis džiaugsmingai čiauška, nekantraudamas pasidalinti įspūdžiais, o tėvai išsiblaškę pritariamai linkčioja, visiškai neįsiklausydami į mylimo vaiko kalbas.
Esmė ta, kad jaunas žmogus retai gyvena „čia ir dabar“. Jo mintys nukreiptos į praėjusios dienos konfliktus ir naujus rytdienos darbus. Atsiduoti profesijai — normalu! Net namų šeimininkės galvoja apie ateities planus: kokių produktų nupirkti, ką pagaminti rytdienai, o gal su drauge pavaikštinėti po parduotuves — juk išpardavimai...
O pagyvenę žmonės, kaip ir vaikai, gyvena dabartimi. Močiutė visuomet išklausys, ką pasakoja mažylis, nes jos minčių neslegia darbo reikalai. Močiutė prisimena, ką mažylis išvakarėse papasakojo, kokie buvo užsiėmimai šiandien, kokie vaikų santykiai grupėje. Jei mama dažnai tik dedasi tuo besidominti, močiutė nuoširdžiai viską išgyvena kartu su anūku.
Pagyvenę žmonės, kaip ir vaikai, gyvena dabartimi. Močiutė visuomet išklausys, ką pasakoja mažylis, nes jos minčių neslegia darbo reikalai.Kitas teigiamas močiutės auklėjimo aspektas — jos gyvenimo patirtis. Tėvai, rūpindamiesi vaikų ateitimi, dažnai nori visiškai kontroliuoti savo atžalų gyvenimą. Trokšdami matyti vaikus sėkmingus, jie siekia savo pačių „ištaisyto varianto“: nori paaugusį vaiką matyti su visais savo privalumais ir be savo trūkumų. Augindami pirmagimius, mes dažnai išgyvename savo vaikystę. Pildome savo svajonių norus, realizuojame asmenines ambicijas, užmiršdami, kad vaikas — individualybė, o ne plastilinas mūsų rankose. Vaikai turi teisę į savo vaikystę su savo klaidomis, pergalėmis, svajonėmis ir nusivylimais.
Šiuo atžvilgiu močiutės kur kas protingesnės. Dažniausiai jos atsižvelgia į vaiko individualumą. Močiutės žino, kad skirtingiems vaikams tie patys auklėjimo metodai netinka. Jų turtinga gyvenimo patirtis sujungia asmeninius tėvų pastebėjimus ir draugų bei giminių gyvenimo atvejus. Tais atvejais, kai tėvai būna labai reiklūs ir tiesmuki, vyresnioji karta — kur kas kantresnė ir lankstesnė.
Močiutės meilė absoliuti. Ji dievina anūką ne už tai, kad gerai elgėsi, padeklamavo eilėraštuką prie svečių, išmoko visas raides, o tiesiog už tai, kad jis yra! Močiutės pasirengimas išklausyti anūką bet kada, neskaičiuojant savo asmeninio laiko, ir yra tas stebuklingas vaistas, dėl kurio išryškėja kūrybiniai vaiko gebėjimai. Tyrimai parodė: mąstymo originalumo, mokėjimo rasti nestandartinių sprendimų rodikliai geresni vaikų, su kuriais daugiausiai užsiima močiutės, nei tų jų bendraamžių, kuriuos auklėjo mamos ir tėčiai.
Tiltas nuo suaugusių iki vaikų
Šiuolaikinis gyvenimas reikalauja greitai įsidėmėti suvokti, ją apdoroti. Todėl suaugusieji greitai mąsto, greitai kalba, greitai dirba. O vaikas, ypač mažas, gyvena kur kas lėtesniu tempu. Pagyvenę žmonės taip pat gyvena neskubėdami, todėl vaikai juos supranta kur kas labiau, nei mamą ir tėtį. Močiutė gali ir penkis kartus išklausyti istoriją apie liūtukus Simbą ir Nalu, po to kelis kartus kartu pažiūrėti su anūku animacinį filmuką „Liūtas karalius“. Su ja galima ilgai aptarinėti, kaip Simba išsigando piktų hienų, ko norėjo klastingasis karaliaus brolis Šramas ir ką Timbo pasakė Pumbai.
Močiutės meilė absoliuti. Ji dievina anūką ne už tai, kad gerai elgėsi, padeklamavo eilėraštuką prie svečių, išmoko visas raides, o tiesiog už tai, kad jis yra!Taip močiutės ir seneliai tampa tiltu, sujungiančiu vaikų ir suaugusiųjų pasaulius. Seneliai nebijo pagirti anūko ir parodyti jam savo emocijas palaikydami jį sunkiose situacijose. Psichologų nuomone, vaiko ugdymui, ypač ankstyvajame amžiuje, saugumo ir emocinio komforto jausmas svarbesnis, nei naujų ugdymo metodų naudojimas. Dėl pasitikėjimo savimi formuojasi emocinis intelektas — mokėjimas išreikšti savo jausmus ir užjausti kitus.
Kita medalio pusė
Tačiau močiučių taip pat yra skirtingų. Pirma, mūsų laikais toli gražu ne kiekviena pensinio amžiaus moteris jaučiasi močiute. Daugelis ir toliau dirba. Būti klasikine močiute — ypatingas pašaukimas. O jeigu jo nėra? O jeigu šis vaidmuo moteriai teko tik dėl tam tikrų aplinkybių? Arba noro užsiimti su anūkais yra, tačiau prižiūrėti vikrius mažylius trūksta fizinių jėgų? Tuomet vaiko ir močiutės santykiams trūksta svarbiausio — apsikeitimo emocijomis. Toks bendravimas labiau kenkia, nei duoda naudos.
Kita močiutės auklėjimo problema ta, kad pagyvenusio amžiaus žmogaus kai kurios kažkada buvusios ne tokios ryškios charakterio savybės gerokai išryškėja. Atsargumas perauga į nerimą, taupumas — į šykštumą, nebendravimas tampa uždarumu. Vienas iš populiariausių pagyvenusių žmonių auklėjimo metodų — perdėta globa. „Nebėgiok — suprakaituosi ir peršalsi! Nešokinėk — susižeisi! Nelipk aukštai — nukrisi ir susilaužysi ranką!“ Taip vietoj nestandartinio mąstymo vaikui diegiamas nerimas ir net įtarumas. Mažylis, kaip senelis, visko bijo, saugosi, kad nesusirgtų, užuot žaidęs vaikiškus žaidimus, labiau mėgsta pasėdėti su suaugusiaisiais. O ar mes šito norime?
Ir trečia problema — daug rūpesčių močiutei namų šeimininkei. Juk kartais jai tenka pasirūpinti visa trijų kartų šeima! Todėl močiutei paprasčiau ir greičiau pačiai supjaustyti salotas, išskalbti, ir būtinai rankomis, o ne skalbiamąja mašina! — palaistyti gėlės, išplauti indus, nei kontroliuoti, kaip tai atliks mažasis anūkėlis. Rezultatas tas, kad vaikas įpranta būti globojamas, todėl nesistengia pats savimi pasirūpinti.
Reiklumas ugdo ne tik savarankiškumą, bet ir pasitikėjimą savimi. Savarankiškam vaikui išsiugdo intelektas, atsiskleidžia naujų gebėjimų.Kodėl teisūs tėvai?
Užsiėmę ir nuolat skubantys tėvai, atvirkščiai, ugdo vaiko savarankiškumą. Jei vaikas kloja lovą, puiku. Nors ne visai tvarkingai, tačiau mama tuo metu spėja pasidažyti blakstienas. Gali pats atsipjauti duonos ir užsitepti sviesto — pirmyn! O tėtis kol kas pažiūrės televizorių. Įsipjovė pirštą? Nieko baisaus — užgis. Užsiklijuos pleistrą, kuris yra vaistinėlėje.
Puiku, kad tėvai žiūri į ateitį su perspektyva ir atkakliai moko sūnų arba dukrą nugalėti sunkumus — daryti tai, ko nesinori. Mažylis šnopuoja ir šniurkščia nosimi, nes neužsiriša nepaklusnių batų raištelių. Tačiau mama kieta kaip uola: greitai reikės eiti į darželį, o ten nebus kam jų užrišti!
Griežtas tėtis primygtinai reikalauja, kad sūnus pats skalbtų savo kojines ir pastatytų sušlapusius batus prie radiatoriaus. Užmiršo? Eis su drėgnais batais ir nešvariomis kojinėmis. „Kam kankini vaiką!“ — piktinasi močiutė. Tačiau tėvas teisus, jis neužmiršta, kad ateis toks laikas, kai jo vaikui teks gyventi savarankiškai.
Reiklumas ugdo ne tik savarankiškumą, bet ir pasitikėjimą savimi. Savarankiškam vaikui išsiugdo intelektas, atsiskleidžia naujų gebėjimų.
Mes – už taiką ir draugystę!
Šeimos auklėjimui labai svarbūs iš kartos į kartą perduodami reikalavimai — pagarba kiekvieno šeimos nario nuomonei ir, žinoma, geranoriškumo atmosfera namuose.
Suaugusieji tarpusavyje turi susitarti, kad nekankins vaiko prieštaravimais dėl užduočių nesutapimo!
Tarkim, anūko auklėjimu užsiima močiutė. Galbūt tai būtina, kai vaikas dažnai serga, o mamai reikia dirbti. Pirmiausia suaugusieji privalo nuspręsti, kas, kada ir kaip užsiims su vaiku. Tarkim, močiutė su mažyliu būna dieną, mama perima estafetę vakare, skaito nakčiai knygutę ir tikrina pamokas, tėtis tris kartus per savaitę veda į baseiną. Kiekvienas iš suaugusiųjų gali realizuoti tik savo auklėjimo principus, nesiverždamas į svetimą teritoriją. Pavyzdžiui, močiutė su anūku eina pasivaikščioti, žaidžia, piešia. Leidžia pastatyti namelį iš kėdžių ir pagalvių, o vėliau padeda sutvarkyti kambarį, žodžiu, ugdo vaiko kūrybiškumą. Mama prašo dukros padėti namų ruošoje: padengti stalą, supjaustyti duoną, suplauti indus. O tėtis užsiima vaiko grūdinimu ir tikrina, kaip jis pasiruošė mokyklai.
Šeimos auklėjimui labai svarbūs iš kartos į kartą perduodami reikalavimai — pagarba kiekvieno šeimos nario nuomonei ir, žinoma, geranoriškumo atmosfera namuose.Kita ne mažiau svarbi rekomendacija — jokiu būdu vaikui girdint negalima kritikuoti kito šeimos nario! Visus nesutarimus reikia užglaistyti jam negirdint. Jeigu auklėjimu užsiima močiutė, vadinasi, paskutinis žodis turi būti jos. Tėvai privalo nusileisti. Jeigu jų kategoriškai netenkina močiutės auklėjimo metodai, geriau vaiką leisti į darželį ir imti nedarbingumo lapelį vaiko priežiūrai arba samdyti auklę.
Įsidėmėkite: vaikui labiausiai kenkia ne močiutės pataikavimas ir ne tėvų griežtumas, o nuolatinis suaugusiųjų nesutarimas. Vaikui, kurio šeimoje nuolat vyrauja nesutarimai, nepajėgs padėti netgi psichologas. Neduos naudos ir ugdymo užsiėmimai.
Tėvai sako viena, seneliai — kita, dar ir kiekvienos kartos viduje yra nesutaikomų prieštaravimų. Tačiau mažylis myli tėvą, mamą, močiutę ir senelį! Jam nesuprantama, kurio iš jų klausyti?!
Šeimos nesutarimai dėl auklėjimo, kartais netgi skandalai, vaikui gali sukelti neurozę. Todėl saugokite savo vaikus. Prieš keldami konfliktus ir griežtai kritikuodami močiutes, pagalvokite, ko siekiate? Ar tik nenorite būti geriausias, labiau už kitus mylintis vaiką ir juo besirūpinantis? Sąžiningai prisipažinkite: juk tokiomis minutėmis labiau galvojate apie save, bet ne apie įpėdinį. Todėl stabdykite save.
Pakanka penkiolikos minučių
Ir dar. Daugelis tėvų sielojasi, kad mažai laiko praleidžia su vaikais. O močiutė, kuriai patikėjo vaiką, auklėja senoviškai: kad tik būtų aprengtas ir pavalgęs, o apie ugdymo pamokas ir kalbos negali būti! Ką daryti? Psichologų tyrimai rodo, kad vaikas intuityviai pamėgdžioja tą šeimos narį, su kuriuo jį sieja glaudžiausias emocinis ryšys. Jeigu su mama ir tėčiu jam įdomu ir ramu, jeigu tėvai myli ir gerbia močiutę, kaip ir pats mažylis, tuomet ir trumpas bendravimas jam bus naudingas. Tarkim, reguliarus 15 minučių bendras skaitymas prieš miegą padės ugdyti vaiko intelektą. Svarbu ne kiekybė, o kokybiškai kartu pralestas laikas!
Močiučių dėmesiui!
Žinoma, jūs vyresnė, todėl turite daugiau auklėjimo ir vaikų ligų gydymo patirties. Tačiau neverta pykti ant jaunų ir neprityrusių mamyčių, kurios kišasi į jūsų auklėjimą su įvairiomis pastabomis ir pamokymais. Gyvenimas nestovi vietoje: keičiasi požiūris ne tik į vaikų auklėjimą ir ugdymą, bet ir į jų sveikatinimą bei grūdinimą. Būkite šiuolaikinės močiutės ir padėkokite jaunai mamai už naujas naudingas žinias!
Rekomendacijos jaunoms mamos
* Nereikia pavyduliauti. Jeigu išėjote į darbą, palikusios kūdikį su močiute, nenustebkite, kad mažylis, išmokęs kalbėti, močiutę pavadins mama. Neverta dėl to pavyduliauti: taip mažylis nesąmoningai užpildo mamos nebuvimą.
* Klauskite patarimo. Palikdamos vaiką su močiute, daugelis baiminasi, kad nuo dabar mama arba anyta turės moralinę teisę aktyviai kištis į šeimos gyvenimą. Tačiau pasitikinti savimi mama nė nepamanys, kad močiutės įsiveržimas į jų šeimos erdvę pakenks. Atvirkščiai, ji paklaus vyresniųjų patarimo ir būtinai juo pasinaudos!
* Saugokite autoritetą. Kartais vaikai, mažai bendraujantys su tėvais, labiau vertina močiutės arba senelio nuomonę, o mama ir tėtis tampa panašūs į vyresnįjį brolį arba seserį. Ką gi, teks daugiau dėmesio skirti vaikui, kad pakeltumėte savo autoritetą jų akyse.
* Sumokėkite gėriu. Močiutė, skirtingai nei auklė, dažniausiai negauna atlyginimo. Galbūt kaip kompensacijos ji laukia iš jūsų dėmesio, šilumos arba dovanų. Išsiaiškinkite ir bet kuriuo atveju būkite dėkinga, kad ji rūpinasi vaiku.