Kai išgirdau, kad televizijos studijoje sužinojai apie mamos mirtį ir vis dėlto nusprendei baigti laidos įrašą, pagalvojau: iš kur tiek stiprybės?
Nežinau, iš kur. Jei dabar imčiau pasakoti, meluočiau. Įsijungia kažkoks mygtukas, ir tiek... Tą dieną filmavome tris „Vaikų balso“ laidas. Kai nufilmavome antrąją, paskambinau broliui. Jis pasakė, kad mamos nebėra... Išsikriokiau, kažkaip susiėmiau, nuėjau į grimo kambarį, paprašiau, kad nugrimuotų iš naujo, ir pravedžiau paskutinę laidą... Dabar žinau, koks jausmas yra dainuoti, kai širdis verkia. Naktimis galvoje sukasi nepasakyti žodžiai – mudvi buvome labai artimos, o mūsų santykiai – nepaprastai jautrūs... Mama mirė ant brolio rankų. Paskutinis jos žodis buvo „Neringa“. Dar ir dėl to aš prakeikiau savo darbą... Po laidotuvių grįžome namo, pasistatėme mamos nuotrauką, uždegėme žvakę. Aš pravirkau: „Vaikai, ne tik mylėkite savo mamą, bet ir sakykite jai, kad mylite.“
Interviu – žurnale „Žmonės“
