Jis iš tų žmonių, kurie ilgai delsia, prieš priimdami sprendimą, o tada jau nebesimėto, bet kiek gi galima laukti? Gal vedybos nieko iš esmės ir nepakeistų, bet man tai svarbu, galų gale vien iš pagarbos senstantiems tėvams. Jiems tikrai palengvėtų ir nebereiktų atsakinėti į įkyrius kitų klausimus, kada gi susituoksite. Kokios strategijos laikytis toliau? Gėda prisipažinti, bet galvoju pradėt dairytis naujų pažinčių, gal iš keršto, nes pykstu ant jo. Deimantė, 28 m.
Laba diena, Deimante. Ieškoti nauju pažinčių šiuo atveju būtų labai klaidingas, destruktyvus, o ne konstruktyvus, santykius kuriantis žingsnis. Tai nesprendžia problemos, o tik daro ją įsisenėjusia ir dar skaudesne. Taip, tai būtų kerštas, pagiežos liejimas. Be to, kuo kalti nauji pažįstami, kurie galbūt pradėtų viltis ir trokštų užmegzti su jumis artimesnius santykius, nebent jūs pati to norėtumėte.
Atstumas tarp jūsų su draugu tik padidėtų, o apmaudas kauptųsi, kol vieną dieną jis tiesiog sprogtų ir greičiausiai pačiu negražiausiu, nemaloniausiu abiem jums būdu. Ko gero, jaustumėtės šlykščiai, be to, būtumėt dar labiau nusivylusi, gal net būtų gėda, liūdna.
Manau, jog pats geriausias ir veiksmingiausias būdas spręsti jūsų situaciją – dar kartą ir kuo smulkiau pasidalinti su draugu savo svajonėmis. Nieko neprašykite, nieko jam nesiūlykite, o tiesiog kalbėkite apie tai, ko jūs norėtumėt, kaip įsivaizduotumėte „idealią“ savo ateitį. Jei draugas jus myli, manau, kad jis norės padėti jums įgyvendinti savo svajones, nes norės matyti jus laimingą, besidžiaugiančią gyvenimu. Sėkmės jums abiem!