Badmintonininkas Kęstutis Navickas interviu dienraščiui L.T. papasakojo apie paauglystės pomėgį, virtusį gyvenimo būdu, sporto laimėjimus, vasaros žaidynes ir atskleidė asmeninio gyvenimo detalių.
Badmintonininką K.Navicką pagavome Lietuvoje, kur jis trumpam grįžo iš Pekino olimpiados. Joje iš Kauno kilęs olimpietis pranoko save ir pradžiugino šalies sporto pasaulio atstovus. Tiesa, dėl sporto šakos jis turėjo paaukoti meilės reikalus.
Karjeros pradžia – Vokietijoje
– Pirmiausia sveikiname su puikiu pasirodymu olimpiadoje. Papasakok, kaip sekėsi ruoštis šiam svarbiam sporto įvykiui, – pradėjome pokalbį su pašnekovu.
– Patekti į olimpiadą buvo mano svajonė. Atidaviau daug. Prieš keletą metų teko palikti Lietuvą ir išvykti treniruotis į Vokietiją. Iš pradžių tai dariau Kelno mieste, vėliau persikėliau į pasauliniu badmintono centru vadinamą Sarbriukeną.
– Ar nebuvo sunku palikti šeimą, artimuosius ir draugus?
– Visaip buvo. Nuo 19 metų pradėjau keliauti, todėl kiek apsipratau. Sunkiausia buvo treniruotės. Vokietijoje tekdavo sportuoti 6 valandas kasdien, išskyrus šeštadienį. Dienotvarkė buvo tokia: sportas, valgis, poilsis, vėliau – vėl tas pats. Kai labai pasiilgdavau saviškių, trumpam grįždavau į Lietuvą.
– Esi patenkintas debiutu olimpiadoje?
– Taip, žinoma. Sulaukiau daug sporto valdžios komplimentų. Žinoma, kiek nusivyliau, kad nepavyko žengti dar toliau. Smagu, kad Lietuva manimi nenusivylė. Be to, visuomenė sužinojo, kas yra badmintonas.
Brolis dvynys – krepšininkas
– Pakalbėkime apie tavo sportinę karjerą. Ar badmintonas buvo ta šaka, kuria iš karto susidomėjai?
– Iš pradžių su broliu Gedminu žaidėme krepšinį, tačiau vėliau pasirinkau badmintoną. Šią šaką propaguoju jau 16 metų. Tiesa, vienu metu buvo minčių liautis aktyviai sportuoti, tačiau tai liko tik mintys. Dabar džiaugiuosi, kad sporto nemečiau ir gerai pasirodžiau Pekine – atsipirko visas įdėtas darbas. Prie to daug prisidėjo mano pagrindinis treneris Juozas Štelveris. Jam esu be galo dėkingas. Treneris ne tik mokė badmintono, rėmė mane. Galima sakyti, jis tapo antru tėčiu.
Giminės įteikė medalį
– Kaip po olimpiados tave pasitiko šeima ir draugai?
– Jie surengė sutiktuves oro uoste, padarė medalį ir jį man padovanojo. Vėliau vykome pas gimines, ten papasakojau įspūdžius.
– Kas labiausiai įsiminė iš viešnagės Pekine?
– Pirmiausia patiko pačios varžybos. Dar Pekino pasirengimas, grožis, žmonių pasiruošimas. Šauni olimpinio kiemelio dvasia, kur geriausi pasaulio sportininkai susėdę valgė prie vieno stalo, bendravo.
Meilė iš Peru
– Kokie artimiausi tavo planai?
– Kol kas noriu atsipūsti. Vėliau grįšiu į Sarbriukeną, ten apsigyvensiu neribotam laikui. Tiesa, treniruosiuosi su vokiečiais ir atstovausiu šios šalies rinktinei.
– Kaip klostosi asmeninis gyvenimas? Ar sportas netrukdo santykiams?
– Iki šiol pavykdavo viską suderinti. Gyvendamas Sarbriukene, susipažinau su badmintonininke iš Peru. Su Claudia Rivero pradėjome draugauti, mūsų santykiai truko dvejus metus, tačiau iš karto po olimpiados išsiskyrėme, nes ji turėjo grįžti į Peru, o aš privalau likti Europoje – čia yra kontraktai, geresnės galimybės tobulėti.
– Negaila, kad dėl sporto teko paaukoti meilę?
– Žinoma, gaila...
– Kaip dabar bus, kai grįši į Vokietiją?
– Turbūt jau gana. Grįžtu be minčių. Viskas išeis automatiškai, nes ir prieš porą metų į Vokietiją važiavau sportuoti, bet netikėtai atradau meilę.
– Vis dėlto užsienietės ar lietuvės žmonos norėtum?
– Kurią merginą mylėsiu, ta galbūt ir bus mano žmona. Sunku pasakyti. Užsienyje praleidau vos kelerius metus, tad negaliu atsakyti, tačiau nesu nusistatęs prieš lietuvaites. Kaip padiktuos jausmai, taip ir bus.
L.T. info:
Badmintonininkui K.Navickui – 24 metai. Vaikinas kilęs iš Kauno.
Turi brolį dvynį Gediminą, taip pat sportininką – jis ilgai žaidė Kauno „Žalgirio“ dublerių komandoje, vėliau priklausė pagrindinei ekipai.
Neseniai Pasaulio badmintono federacijos paskelbtoje geriausių pasaulio žaidėjų reitingų lentelėje lietuvis užima 44 vietą.
Tarp europiečių Kęstutis – dvyliktas. Tai iki šiol aukščiausia vieta per Lietuvos badmintono istoriją.
