Sekite 15min Google
Paklausta, kas paskatino ryžtis tokiai kelionei, Simona neslepia, jog tai padiktavo stiprus vidinis impulsas nelikti nuošalyje.
„Kad ir kaip keistai nuskambėtų, tiesiog pajaučiau viduje, kad noriu važiuoti ir padėti žmonėms. Kreipiausi į Karolį Sankauską ir paprašiau prisijungti prie „Šešios AM“ organizacijos misijos. Man buvo svarbu vykti su žmonėmis, kurie turi patirties ir nuolat ten veža pagalbą. Norėjau pati prisidėti, nuvažiuoti, pamatyti ir parodyti kitiems. Turiu auditoriją, kurią galiu pasiekti, todėl man svarbu ją panaudoti ir tokiems dalykams – priminti, kad karas nesibaigė, kad pagalbos vis dar reikia. Mes priprantame prie naujienų ir kartais tampame abejingi tam, kas mūsų tiesiogiai nepaliečia. Tačiau ten žmonės visa tai išgyvena kiekvieną dieną“, – naujienų portalui Žmonės.lt pasakojo S.Šernė.
Apie planus vykti į fronto linijas žinojo vos keli patys artimiausi žmonės. S.Šernė teigė, kad net ir išvykusi susidūrė su labai skirtingomis aplinkinių reakcijomis.
„Beveik niekam nesakiau, žinojo tik sesės ir pora artimiausių draugų. Pranešiau tik išvykus. Visi stebisi, kiti teisia – kas man yra labai keista. Apskritai, keistas jausmas teisintis ar aiškintis, kodėl nori padėti kitiems... Na, bet visi esame skirtingi. Aš esu drąsi, empatiška moteris, kuriai rūpi kiti žmonės. Pati tikėjau, kad viskas bus gerai. Supratau, kad važiuoju į šalį, kurioje vyksta karas, todėl man buvo svarbu prisijungti prie patyrusios komandos, ką ir padariau“, – kalbėjo garsi moteris.
Misijos komandos įdėtas darbas ir nugabenta pagalba išties įspūdinga – paramos vertė viršijo 200 tūkstančių eurų.
„Tai buvo daugelio prisidėjusių žmonių ir komandos bendras darbas. Vežėme automobilius, dronus, karinę aprangą, padangas, tepalus, generatorius, krosneles, medikamentus, maistą ir patalynę. Parama buvo skirta kariams, medikams, vaikų namams ir reabilitaciją atliekantiems karo veteranams. Tai labai skirtingi poreikiai, tačiau visi jie svarbūs – nuo priemonių, reikalingų kariams, iki šilumos ir būtiniausių kasdienių daiktų“, – pasakojo ji.
Tačiau jokie skaičiai neperduoda to, ką tenka išvysti savo akimis. Paklausta, kas šioje kelionėje sukrėtė labiausiai, Simona išskiria ne sugriautus pastatus, o tylią, baimės persmelktą vietinių kasdienybę.
„Labiausiai sukrėtė suvokimas, kaip karas kasdien griauna nekaltų žmonių, vaikų gyvenimus, tiesiog paprastų civilių... Ten jų namai ir jų kasdienybė, kurioje nuolat yra baimės ir nežinomybės. Gyvenimas, prie kurio jiems tenka priprasti. Labai įstrigo pokalbis su vienos įstaigos vadovu Iziume. Jis pasakojo apie kasdien atvežamus per atakas sužeistus civilius, apie žmones, kurių nepavyksta išgelbėti. Klausantis tokių istorijų karas tampa visai kitoks nei matomas telefono ekrane. Sukrėtė ir tai, kaip žmonės priprato prie oro pavojaus signalų, kaip seka dronus programėlėse. Sunku suvokti, kad kažkam tai jau tapo įprasta gyvenimo dalimi“, – kalbėjo verslininkė.
Pavojus ir karo realybė misijos dalyviams greitai tapo asmenine patirtimi. Išvykstant iš Iziumo, komanda pateko į pavojingą situaciją.
„Vėlai vakare išvykstant iš Iziumo dronas trenkėsi į apsauginį tinklą, o medinis stulpas užvirto ant mūsų automobilio. Negaliu tiksliai pasakyti, ar dronas buvo nukreiptas į mus, ar į šalia buvusią užtvarą. Viskas įvyko labai greitai. Nesustojome ir važiavome toliau. Laimei, patys nenukentėjome, buvo apgadintas tik automobilis. Tačiau po tokio įvykio labai aiškiai supranti, kad pavojus yra čia pat ir situacija gali pasikeisti per sekundę“, – sukrečiančia patirtimi dalijosi ji.
Tą akimirką, kai viskas pakibo ant plauko, Simonos širdyje vietos liko tik pačioms svarbiausioms mintims: „Tuo metu galvojau tik apie savo vaikus. Tokia akimirka labai stipriai pajunti, koks trapus yra gyvenimas. Visi kasdieniai rūpesčiai pasitraukia į šalį, lieka tik tai, kas tau svarbiausia. Vis dėlto misijos nenutraukėme. Tikėjau, kad viskas bus gerai. Kartu galvojau ir apie tai, kad aš čia esu laikinai, grįšiu namo, o vietiniai žmonės tokiame pavojuje gyvena nuolat. Jiems nėra galimybės tiesiog užbaigti kelionę ir grįžti į saugią kasdienybę.“
Žinoma moteris pripažįsta, kad ši patirtis pakeitė jos pasaulėžiūra.
„Po šios kelionės žodis „saugumas“ man turi daug konkretesnę reikšmę. Tai galimybė ramiai užmigti. Žinoti, kad tavo vaikai saugūs. Gyventi be nuolatinio laukimo, kada vėl pasigirs oro pavojaus signalas. Kasdienybėje dažnai net nesusimąstome, kiek daug turime. Išsinešiau labai stiprų gyvenimo trapumo jausmą ir supratimą, kad negalime tiesiog priprasti prie kitų žmonių kančios. Mano kelionė baigėsi, bet jų karas tęsiasi. Norisi, kad tai, ką parodžiau ir papasakojau, paskatintų žmones nelikti abejingus ir prisidėti tiek, kiek kiekvienas gali“, – jautriai kalbėjo ji.
