Robertai, kokiomis nuotaikomis pasitikote 40-metį? Kokius jausmus sukėlė šis skaičius?
Nuotaika tikrai puiki. Antrąją Velykų dieną surengiau gimtadienį. Aišku, per Velykas dalis pakviestų žmonių laiką leido su šeimomis arba buvo išvykę. Bet džiaugiuosi, kad patiems artimiausiems pavyko būti drauge. Vertinu tuos, kurie rado laiko man (šyptelėjo). O tas skaičius negąsdina. Aš jaučiuosi dabar tikrai geriau ir optimistiškiau nei, tarkime, prieš 10 metų, kai man buvo 30. Gal taip yra todėl, kad su branda ateina ir pasitikėjimas, ypač dėl to, kad per pastaruosius 10 metų sulaukiau profesinės sėkmės. Viskuo džiaugiuosi ir laukiu, kas bus toliau.
Ar esate iš tų, kurie artėjant jubiliejui permąsto savo gyvenimą ir dėliojasi naujus planus?
Tokie momentai kaip jubiliejai, Naujieji metai ar kiti perėjimo taškus žymintys įvykiai visada priverčia susimąstyti, tačiau aš labiau praktikuoju nuolatinę gyvenimo refleksiją. Kasdien rašau dienoraštį, mąstau apie gyvenimą, dėliojuosi planus, todėl papildomai daug vien dėl gimtadienio permąstyti nereikėjo. Labiau norėjau tiesiog padėkoti draugams, kurie mane palaikė visus šiuos metus, todėl tas jubiliejus buvo tarsi padėkos vakaras jiems už gražias draugystes ir jų energiją.
„Padėkos vakaras“ buvo išties nemažas – norėjosi šią sukaktį paminėti su trenksmu?
