Sekite 15min Google
„Tai buvo mano gyvenimo etapas, kurį išgyvenau, pasiėmiau iš jo, ką galėjau ir palikau“, – sako Deivizo.
Dar mokydamasis mokykloje Deividas jau aktyviai siekė savo svajonės. Nuo aštuntos klasės iš Švenčionių, kur lankė mokyklą, tris kartus per savaitę autobusu važinėdavo į Vilnių – teatro studiją ,,Elementorių“, po teatro užsiėmimų skubėdavo pas vokalo mokytoją Nijolę Maceikaitę ir vis daugiau laiko skyrė scenai.
„Aš po mokyklos sėsdavau į autobusą ir važiuodavau į Vilnių. Tada man tai atrodė visiškai normalu – jeigu noriu kažko pasiekti, turiu dėl to stengtis. Noras būti scenoje nugalėdavo viską. Grįždavau, ruošdavausi mokyklai ir vėl viskas iš naujo“, – prisimena atlikėjas.
Tačiau jo pastangos mokykloje ne visada buvo sutiktos taip, kaip jis tikėjosi.
„Labai daug kas manęs nepalaikė – ir mokiniai, ir mokytojai. Buvo sakoma, kad esu pasikėlęs, kad man užklasinės veiklos mokykloje tapo per prastos“, – teigia Deividas.
Pasak Deivizo, skaudžiausia buvo ne patyčios ar apkalbos. Skaudžiausia buvo tai, kad jis laukė paprasto palaikymo, o jo beveik nebuvo.
„Aš taip laukdavau, kad kažkas prieitų, paspaustų ranką ir pasakytų: Deividai, šaunuolis. Tu stengiesi. Tu tobulėji… Man to reikėjo. Labai.“
Deivizo neslepia – tuo metu jam buvo skaudu. Tačiau šiandien jis nenori nieko kaltinti.
„Aš nemanau, kad visi tie žmonės norėjo man blogo. Galbūt jie tiesiog nesuprato. Gal jiems atrodė keista, kad kažkoks mokinys iš Švenčionių važinėja į Vilnių, mokosi dainuoti, vaidinti ir turi savo planų. Bet man tai buvo visas pasaulis.“
Ironiška, tačiau būtent tas nesupratimas atlikėją išmokė nepasiduoti.
„Kai iš tavęs juokiasi, yra du variantai – arba pradedi tikėti tuo, ką apie tave sako, arba eini dar tvirčiau. Aš pasirinkau antrą variantą.“
Todėl Rugsėjo 1-osios proga Deivizo šiandien labiausiai norėtų kreiptis ne tik į mokinius, bet ir į mokytojus: „būkite draugai savo mokiniams. Tikėkite jais ir palaikykite“.
O mokiniams linki šviesių idėjų ir pasitikėjimo savimi.
