– Kaip atrodo vidutinio lietuvio šeimos biudžetas?
– Vidutinio lietuvio šeimos biudžetas, 2007 metų duomenimis, yra apie 860 litų vienam asmeniui per mėnesį. Tiesa, miestiečių lėšos truputį didesnės – 940 litų, kaimo gyventojų – 700. Nors metams bėgant pajamos didėjo, pastaruoju metu ypač išaugusi infliacija optimistines nuotaikas šiek tiek sumažino.
Statistika rodo, kad lietuvių pajamos augo sparčiau negu išlaidos ir išaugo investicijoms bei taupymui skiriama lėšų dalis, vis dėlto specialistų vertinimu, investuoti ir taupyti imta mažiau, negu prieš tai buvusiais metais. Gana staigus ir ryškus žmonių nuomonės pokytis gali būti susijęs su situacija nekilnojamojo turto rinkoje – dalis būstų ėmė pigti, ir tapo nebe taip patrauklu investuoti į nekilnojamąjį turtą. Laukdami pasikeitimų, žmonės šias lėšas nukreipė kitur – daugiausia,pabrangusioms kasdienio vartojimo prekėms įsigyti.
– Kam pinigų išleidžiame daugiausia?
– Statistiškai daugiausia lėšų (33 proc.) mūsų šalies gyventojai išleidžia maisto produktams ir nealkoholiniams gėrimams, net neįskaičiuojant pinigų, išleistų valgyklose, kavinėse, restoranuose. Įdomu tai, kad ir miestiečiai ir kaimo gyventojai maistui išleidžia beveik tokią pačią pinigų sumą. Per kelis praėjusius metus šiek tiek padidėjo išlaidos drabužiams, avalynei (9,2 proc.), būsto apstatymui, namų apyvokos įrangai ir kasdienei būsto priežiūrai (5,8 proc.), taip pat ir laisvalaikiui bei kultūrai (5,5 proc.).
Didžiausią savo pajamų dalį būsto išlaidoms išleidžia pensininkai. Tai gali būti paaiškinta tuo, kad gana didelė jų dalis gyvena dideliuose butuose ir namuose. Vienam pensininkui tenka vidutiniškai 33,8 kv. m. bendrojo naudingo ploto, t.y. 40 proc. daugiau negu vidutiniškai kiekvienam žmogui. Pigiausiai būsto eksploatavimas atsieina žemdirbiams, kurie naudojasi vietiniais komunaliniais patogumais arba iš viso jų neturi. Taip pat pensininkai 12 proc. daugiau nei kiti išleidžia sveikatos priežiūrai, daugiau ir maistui.
12 proc. biudžeto išleidžiama būstui, vandeniui, elektrai, dujoms ir kitam kurui, apie 10 proc. biudžeto skiriama transporto išlaidoms padengti.
– Ar lėšų skirstymas yra susijęs su kokiais nors kitais faktoriais, tarkim, išsilavinimu?
– Taip, įdomu tai, kad jeigu šeimos galva yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą, tai tabako gaminiams šeima išleidžia mažiau, palyginti su tomis šeimomis, kurių galva turi aukštesnįjį, vidurinį ar pagrindinį išsilavinimą. Aukštojo išsilavinimo šeimos gerokai, beveik du kartus, daugiau negu kitos išleidžia būsto apstatymui, poilsiui ir kultūrai, viešbučiams ir kavinėms, daug daugiau transportui, ryšiams, švietimui. Akivaizdu, kad tai susiję su gyvenimo būdu. Neturintys išsilavinimo žmonės daugiau negu visi kiti išleidžia sveikatos priežiūrai ir beveik nieko neskiria švietimui.
– Kaip gyventojų išlaidos skiriasi priklausomai nuo miesto, kuriame jie gyvena?
– Alkoholiniams gėrimams daugiau išleidžiama Vilniaus, Kauno ir Alytaus apskrityse; sveikatos priežiūrai – Telšiuose ir Šiauliuose; ryšiams – Vilniuje ir Klaipėdoje. Telšiuose transportui išleidžiama beveik tiek pat, kaip ir Vilniuje, o mažiausiai Tauragėje. Švietimui, poilsiui ir kultūrai daugiausia išleidžiama didmiesčiuose, mažiausia – Tauragės apskrityje. Daugiausia išlaidų rūkalams skiriama Vilniaus ir Kauno apskrityse. Maistui mažiausia išleidžiama Marijampolėje, daugiausia – sostinėje. Būsto išlaikymas pigiausiai atsieina tauragiškiams ir uteniškiams, brangiausiai – vilniečiams ir klaipėdiečiams.
– Kam skiriama nepakankamai lėšų?
– Mažiausia biudžeto išlaidų dalis tenka švietimui – tik 0,8 proc. Ši dalis per kelerius praėjusius metus ir ypač maža kaime mažėjo.
– Kaip keitėsi mūsų išlaidų skirstymas?
– Jeigu palygintume praėjusių penkerių metų tendencijas, matytume, kad maisto produktams ir nealkoholiniams gėrimams skiriamos išlaido sumažėjo nuo 39,5 proc. iki 33 proc. šeimos lėšų, šiek tiek sumažėjo išlaidos sveikatos priežiūrai, tabako gaminiams. Padidėjo išlaidų dalis transportui, poilsiui ir kultūrai, drabužiams ir avalynei, šiek tiek – alkoholiniams gėrimams.
Vertindami grynus statistinius rodiklius, galėtume manyti, kad vartojimas didėja. Tačiau šie skaičiai nebūtinai atspindi tikrąją šeimų finansinę padėtį, kadangi vis mažėja atlyginimų „vokeliuose“ dalis, didėja oficialus darbo užmokestis ir jis įtraukiamas į statistiką, tačiau tai nereiškia, kad realiai tokių žmonių pajamos padidėja.
– Kaip Lietuva atrodo kitų šalių kontekste?
– Lietuva atsiduria tarp tų šalių, kurių gyventojai gana daug nerimauja dėl prastos finansinės padėties, tačiau vis dar savo šeimos biudžeto planavimą linkę atiduoti į kitų – valdininkų ir valstybės tarnautojų — rankas, todėl patys mažai imasi priemonių ilgesniam laikui planuoti šeimos biudžetą, taupyti ar investuoti.
Lietuvos gyventojai domisi šiuolaikinėmis finansinėmis paslaugomis, tačiau, palyginti su kitomis šalimis, daug mažiau yra ilgam laikui nuolat taupančių ir planuojančių, atidedančių pinigų pensijai, lėšas nenumatytiems atvejams užsitikrinusių ir finansus išmanančių, finansinėmis institucijomis pasitikinčių žmonių.
Palyginti su pasaulio vidurkiu, Lietuvoje yra gerokai daugiau finansinėmis paslaugomis visai nesidominčių ir bijančių rizikuoti, finansų neplanuojančių, pensiją valdžios malonei paliekančių, taip pat mielai leidžiančių pinigus ir gyvenančių šia diena žmonių.
Yra ir nemaža grupė gyventojų, kurie planuoja savo finansus ir nuolat ieško informacijos bei objektyvių patarimų, o už gerą ir kokybišką finansinį patarimą net sutiktų mokėti.
– Esame labiau linkę leisti ar taupyti?
– Praeitų metų tyrimas, atliktas keliasdešimtyje šalių rodo, kad pasaulyje žmonės labiau linkę taupyti nei išlaidauti — mėgstančių gyventi vien šia diena yra 29 proc. Tačiau beveik 40 proc. lietuvių labiau patinka leisti pinigus nei taupyti, Tuo pasižymi ir rusai, indai, kinai. Lietuvoje šia diena linkę gyventi 43 proc. moterų ir 35 proc. vyrų.
– Kokius taupymo būdus rekomenduojate?
– Specialistai teigia, kad dauguma mūsų šalies gyventojų vis dar ne iki galo aiškiai supranta, ką suteikia draudimo ir finansinių paslaugų – gyvybės draudimo, investicijų ir pensijų fondų – bendrovių siūlomos paslaugos.
Iš tiesų, kaip rodo grupės „Aviva“ užsakymu šių metų pradžioje atliktas tyrimas, net pusė mūsų šalies darbingo amžiaus gyventojų prisipažįsta, kad neturi pakankamai informacijos apie taupymo būdus, pensijos kaupimą ir panašius dalykus. Ir net 59 proc. mano, kad finansų planavimas šiais laikais yra per daug sudėtingas. Lietuvos plačiojoje visuomenėje mažai vartojama finansinių paslaugų terminija, trūksta finansinių paslaugų vartojimo tradicijų. Lietuvoje vis dar „nemadinga“ taupyti.
To paties tyrimo duomenys rodo, kad maždaug 70 proc. lietuvių nerimauja dėl to, kad išėję į pensiją neturės užtektinai pinigų pragyvenimui ir kad turės dirbti net sulaukę pensijos, tačiau tik 41 proc. imasi priemonių, norėdami užsitikrinti pajamų senatvėje. Pensija daugiau nerimo kelia vyrams, tačiau aktyviau ja rūpinantis bando moterys.
– Kam dažniausiai žmonės taupo?
– Pasaulyje žmonės daugiausia taupo nenumatytiems atvejams (48 proc.), išskyrus lietuvius ir italus, kurie daugiausia taupo bendrosioms išlaidoms (23 proc.). Brandžiųjų rinkų šalys – JAV, Kanada, Belgija, Austrija, Airija, Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė – išsiskiria tuo, kad taupo papildomai pensijai (32-48 proc.). Tačiau tai daro tik 11 proc. lietuvių. Lietuviai taip pat taupo būsto atnaujinimui, automobiliui ar atostogoms (19 proc.), sveikatai (13 proc.), nenumatytiems atvejams (11 proc.), šeimos saugumui (11 proc.), vaikų ar anūkų išsilavinimui (9 proc.), šeimos sukūrimui ar vaikų gimimui (8 proc.), būsto pirkimui (7 proc.).
Apskritai daugiausiai taupo Rytų Azijos šalys ir Airija, mažiausiai – Rumunija, Lenkija, Lietuva, Turkija ir Rusija. Tyrime dalyvavusiose šalyse visai netaupančių gyventojų yra tik 16 proc., tačiau Lietuvoje išlaidžių daugiau nei dukart tiek – 37 proc.
– Kaip išmokti taupyti?
– Jau ne pirmus metus specialistai perspėja: išmokome skolintis, atėjo laikas išmokti taupyti.
Tiesą sakant, mokytis taupyti nereikia, reikia tiesiog pradėti taupyti. Specialistų teigimu, kas mėnesį neatidedant nedidelės pinigų sumos investicijoms ar kitoms finansinėms paslaugoms, skirtoms taupyti ilgesniam laikui, toji suma beveik nepastebima ištirpsta kitų pirkinių sąskaitose. Norint taupyti „susiveržti diržų“ tikrai nebūtina. Paprasčiausias būdas – kas mėnesį atidėti nedidelę pinigų sumą, kuri kauptųsi, būtų investuojama ir todėl neprarastų savo vertės kylant infliacijai. Turint investicinį gyvybės draudimą, tokios kaupiamos lėšos būtų apsaugotos ir nuo gyvenimo netikėtumų – šeimai praradus pagrindinį maitintoją, būtų atstatytas deramas šeimos pragyvenimo lygis iš lėšų, kurias sumokėtų gyvybės draudimo bendrovė. Prireikus sukauptos lėšos gali būti lengvai pasiekiamos didesniam pirkiniui įsigyti. Tokiu būdu kyla mažiau pagundų išlaidauti, pirkti vien tik dėl trumpalaikio malonumo.
Tad norėtume paraginti mūsų šalies gyventojus nepalikti likimo valioje savo pačių ateities.
