Prieš vestuves Simona sulaukusi klausimo, iš kur žino, kad Matas – tikrai tas vienintelis. „Tai jaučiu širdimi, man nebūtina kasdien girdėti, kokia esu mylima, arba pačiai to kartoti dvidešimt keturias valandas per parą. Užtenka į jį pasižiūrėti, kad suprasčiau, kaip stipriai myliu ir kaip man pasisekė. O tas nepaaiškinamas noras nežeisti, apsaugoti, palaikyti ir besąlygiškai priimti, neatsisakant savo svajonių, gal ir yra tikroji meilė?“, – retoriškai klausia.
Daugiau kaip dvylika metų kartu esanti pora sako, kad buvo visko, net ir toks etapas, kai susėdo pasikalbėti, ką daryti – skirstytis ar toliau judėti kartu. Ilgai neturėjo užtikrinto materialinio pagrindo, o ir vienam kitą pažinti prireikė laiko. „Užtat per metus, praleistus kartu, supratau, kad kitas nėra atsakingas už tavo laimę, jeigu pats nemoki jos susikurti. Niekas tavo gyvenimo stebuklingai nepavers pasaka“, – tikra Simona. „Mylėti nėra didelis darbas, darbas yra tą meilę išsaugoti“, – mylimajai antrina Matas. Tad noras kurti šeimą abiem atėjo savaime, nes draugystei reikėjo naujo etapo.
Dėl šventės pajūrio viloje abu sutarė vieningai – norėjo visus mylimus žmones suburti į jiedviem ypatingą vietą. Dviejų metrų torto ir fejerverkų nebuvo, bet to, sako, ir nereikėjo. Prieš vestuves pasitaikė sakančių, kam jiems to reikia, kad išleis krūvą pinigų, neapsimoka... „Gal ir neapsimoka, bet tos dienos emocijos, džiugesys virto neįkainojamais prisiminimais“, – pasakoja Matas.
Interviu bei gražiausios šventės akimirkos – tik šios savaitės žurnale „Žmonės“
