Taip, aš moku tai daryti ir net šypsausi visada, bet tai tampa taip nuspėjama: „O tai vis dar M1? Klausom klausom“ – „Taip taip, ačiū Jums, Jūsų puikus skonis radijui.“ Arba šitas net dažnesnis: „Na tai kiek tų šuniukų dabar turi?“ – „Koks netikėtas klausimas, turiu septynis šiuo metu.“ Po atsakymo dažniausiai seka klausimas, kaip aš susitvarkau su jais. Ir taip kas kartą, taip visada, tai labai nuspėjama. Aš suprantu, kad žmonės tiesiog bando palaikyti pokalbį ir ant jų nepykstu, bet kai per vakarą keliolika kartų atsakau į tą patį klausimą, man norisi atsidurti namie ant sofos ir tyloje apsikabinti tuos savo septynis šunis.
Bet pokalbiai apie nieką tik vargina, o ne žeidžia. Būna, kad sutinki savo kelyje žmonių, kurie moka vien žodžiais tau suvaryti peilį į širdį. Štai viena labai seniai matyta ir iš matymo tik pažįstama dama priėjusi prie manęs paklausė, kaip man sekasi. Mandagiai atsakiau, kad tikrai puikiai. Ir tada ji rėžė:
