Sekite 15min Google
Jautriame įraše, kuris pasirodė socialiniame tinkle „Facebook“, V.Zelianka atskleidė, kad įrašą apie sūnaus netektį viešai pranešė visai netyčia. Tačiau sulaukęs daugybės žinučių, nutarė plačiau papasakoti, kaip gyveno Jurgis. Taip jis su žmona Vilija nori padėti kitiems tėvams, kurie gali būti atsidūrę panašioje situacijoje.
Savo žodžiais V.Zelianka sutiko pasidalinti ir su Žmonės.lt skaitytojais.
„Nesu nei psichologas, nei sociologas, nei gydytojas. Bet esu trijų jau suaugusių vaikų tėvas. Deja, nuo užvakar tik dviejų gyvų. Todėl turiu rimtą tėvystės patirtį.
Pasidalinau savo skausmu „Facebook'e" su artimais draugais. Nepagalvojau pakeisti privatumo nuostatų, kurias naudoju FB rašydamas savo profesinėmis temomis, paleidau įrašą kaip viešą.
Netyčia taip nutiko, kad įrašas pasiekė man nesuvokiamą beveik 900 tūkstančių auditoriją.
Vadinasi, įrašą pamatė tikrai didelė dalis mūsų žmonių, na ir kas, kad man visai nepažįstamų.
Gavau neįsivaizduojamą skaičių privačių ir viešų žinučių. Tūkstančius. Ačiū visiems. Atsakyti kiekvienam ir padėkoti negaliu. Tai dėkoju taip.
Šiandien mano žmona Vilija paprašė manęs pasinaudoti padėtimi.
Jeigu yra susidomėjimas, įspėti tėvus ir jų vaikus, parodyti savo patirtį.
Sako, gal nors vienam tai padės. Ir tai bus labai gerai.
Todėl nutariau kiek papasakoti Jurgio istoriją.
Jurgis buvo mano vyresnėlis.
Nepaprastai protingas, nuo ankstyvos vaikystės jo susidomėjimas – knygos. Pastaruoju metu su juo buvo galima rimtai diskutuoti apie neurobiologiją, filosofiją, psichologiją, literatūrą. Nuotykių knygas skaitė nuo 4–5 metų.
Vaikystę lydėjo visokios ligos. Tarp jų – migrena, nuo vėlyvos paauglystės – depresija.
Mokykloje jis bodėjosi visais tais beprasmiais lakstymais, muštynėmis, stumdynėmis, ypač šlykštėjosi patyčiomis. Paradoksalu ar dėsninga, bet pats tapo jų objektu.
Tada, kaip jis sakė vėliau, norėdami būti stiprios minios pusėje, jį išdavė ir tie pora draugų, kurie iki tol dar buvo likę.
Taip mokykloje liko vienišas. Namie atsirado jaunesnė sesutė, vėliau dar ir broliukas.
Jurgis, kaip ir daugelis vyresnėlių, pasijuto atstumtas ir namie.
Visiškai vienišas. Protas, vienišumas ir atstūmimo jausmas – turbūt tai iš dalies suformavo jo būdą. Tuo metu buvo gydomas. Gydant depresiją naudojami stiprūs vaistai. Nuo jų vystosi priklausomybė.
Ta priklausomybė išsiplečia į bet kokias priemones.
Jurgis tapo tikru chemijos meistru. Specialiai domėjosi farmakologija, neretai net su gydytojais diskutavo dėl savo gydymo būdų ir kartais net įtikindavo. Pamažu tai tapo savarankiška liga. Kurią sunkino tai, kad matė mane, tuo metu darantį labai sėkmingą profesinę pažangą, kaip spaudimą sekti pavyzdžiu ir būti visuomenėje sėkmingam.
Jausdamasis vienišas, kitoks ir nepriimtas bei nepripažintas, įsivaizduodamas, kad patiria spaudimą būti glamūriniu berniuku, nutarė pasirinkti opoziciją, būti geras būtent toje visuomenės atstumtųjų dalyje.
Visa tai buvo lydima savarankiškų paieškų, kaip palengvinti savo ADHD ligos simptomus. Ligos, kurią Jurgis sau seniai diagnozavo, gydytojai ilgai jam nenorėjo pripažinti. Bet ilgainiui pripažino, taip galutinai Jurgį įtikindami, kad jis pats viską žino geriau.
Manė, kad atrado, kaip gydytis. Psichotropiniai vaistai. Visokie raminamieji. Barbituratai. Jų kompozicijos. Dozės su alkoholiu.
Schemos nuolat tobulinamos. Kaip dabar paaiškėjo, net buvo ieškoma „ribos“. Žaidžiama su mirtimi, vadinant tai profesionaliu požiūriu.
Pasirodo, yra ištisos bendruomenės tokių jaunų žmonių su savo lyderiais ir pasekėjais. Aišku, artimieji nemato, nors gali įtarti.
Nes toks žmogus ima elgtis keistai, jo atsakomybės prieš artimuosius jausmas dažnai labai sumenkęs. Tai sukelia konfliktus, neretai labai aštrius.
Bet artimieji dažnai nemato, kad tai yra tik vargšų vaikų reakcija į atstūmimą ir nepripažinimą. Todėl nesupranta, kaip labai pyktį ar įsiutį verta keisti į norą suprasti, mylėti ir padėti.
O tie vargšai, tarp jų ir mano nuostabusis Jurgis, ypač tokie kaip jis, protingi, stiprios valios ir išdidūs, įsivaizduoja, kad gali viską įveikti patys.
Ne, negali.
Visada pralaimi. Ir mano Jurgis pralaimėjo, kad ir koks nuostabus buvo.
Todėl patarimas – niekada nebandykite patys.
Ieškokite savitarpio pagalbos bendruomenių. Grupių.
O tėvams patarimas – būkite tokie tėvai, kad vaikai nebūtų vieniši ir nesijaustų nesuprasti. Tai ne apie pinigus ar dovanas. Ne pinigai, drabužiai ar telefonai čia vertingi. Aš dėl Jurgio palikau teisėjo karjerą ir tapau advokatu. Juk tai – daugiau pinigų gydymui. Bet gal būtų užtekę daugiau kalbėtis ir sakyti „myliu“?
Labai reikalingas vaikui jo pripažinimas, leidimas jam būti savimi, priėmimas tokio, koks yra, unikalaus. Besąlyginės tėvų meilės pareiškimas.
Tam reikia nebūti per daug susirūpinusiam savimi ir savo darbais.
Vaikai daug svarbesni už visus pasaulio profesinius pasiekimus.
Tie pasiekimai, ypač labai aukšti, gali būti palikti tiems, kurie neturi vaikų.
Arba reikia mokėti gražiai derinti. O tą retas sugeba.
Rinkdamiesi turime suprasti rizikas.
Nes ant kortos pastatytas mūsų vaikų likimas.
Jeigu reikėtų rinktis iš naujo, aš rinkčiausi daugiau ryšio su vaikais, mažiau išorinių reikalų.
Deja, iš naujo man niekas neduos. Myliu tave, Jurgeli. Verkiu tavęs ir verksiu iki savo dienų pabaigos“, – rašė jis.
Po šiuo įrašu V.Zelianka sulaukė žmonių palaikymo ir paguodos.
„Vytautai, nekaltinkit savęs. Viską padarėt, ką galėjot, nors šiuo metu atrodo, kad galėjote padaryti daugiau. Kartais nuo mūsų pastangų niekas nepriklauso. Tai siaubingai neteisinga, visiška nesąmonė. Kaip galėjo mūsų vaikas palikti šį pasaulį? Nėra žodžių, galinčių Jus paguosti tokioje baisioje netektyje, tai taip siaubinga. Aš Jus užjaučiu ir išgyvenu su Jumis Jūsų skausmą. Nėra baisesnio dalyko, kaip prarasti vaiką“, – rašė viena moteris.
„Ačiū, Vytautai, už labai jautrų pasidalijimą, turite dar du vaikus, žmona, ir dar laiko, kad sakytumėte garsiai, kaip juos mylit, nesvarbu, kad gal vaikai jau irgi suaugę, ir tai bus Jurgeliui didžiausia dovana, jis pajus tai. Stiprybės jums visiems“, – rašė kita.
