Tapybos magistrantė Vilniaus Dailės akademijoje, modelis, verslininkė ir keturių vaikų mama Eglė Grėbliauskaitė tapyba žavisi jau seniai, todėl nepraleido galimybės savo darbų pademonstruoti „POP UP Galerijoje“.
„Parodoje rodau magistrinio darbus – šiuo metu Dailės akademijoje studijuoju magistrantūrą. Mano tema susijusi su kažkur intuityviai juntamu nerimu, grėsme. Aš kalbu apie nerimo agentus – tuos dalykus ir daiktus, kurie yra šalia mūsų, bet atrodo visiškai paprasti, kasdieniški dalykai, bet tuo pačiu jie tampa įrankiais tam tikrai sistemai“, – portalui Žmonės.lt sakė Eglė.
Sąsiuvinio viršelis, daugybos lentelė, regėjimo patikrinimo lenta, ligoninės lova, skėtis – tai Eglės nupiešti daiktai.
„Tarkim, daugybos lentelė gali teikti mąstymo instrukcijas, sąsiuvinio viršelis kalba apie savanorišką užsirašymą į tam tikrą sistemą – juk būdami vaikai mokykloje patys tai padarome. Visi šie daiktai yra tarsi tam, kad mums būtų geriau, bet tuo pačiu jie ir apriboja, įtraukia į sistemą“, – apie savo darbus kalbėjo ji.
Keturis vaikus auginanti moteris teigė, kad viską suspėti jai padeda požiūris ir nusiteikimas, bei, šiuo atveju, kiti entuziastingi menininkai.
„Visų pirma esu dėkinga jaunų menininkų galerijai, o šiaip – kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji. Suaugę žmonės dažnai teisinasi, kad jie kažko negali ar nespėja – taip tarsi keičia tą „vaikystės nenoriu“, – šypsojosi Eglė.
Menininkės palaikyti atvyko visa gausi šeima: mama Genovaitė ir vyras Gediminas su keturiais vaikais – Petru, Antanu, Ona ir Agota.
Eglės paroda „Jų įrankiai irgi buvo sidabriniai“ – pirmasis iš 12 per keturias savaites eksponuosimų meno projektų „POP UP Galerijoje“. Žiūrovas kviečiamas į parodą pažvelgti prabėgomis, tačiau vis iš naujo, gilintis ir domėtis kūriniais, bet nebūtinai patikėti tuo, kas ten „įrašyta“.
„POP UP Galerijos“ atidarymo metu pristatytoje Eglės tapybos darbų serijoje „Jų įrankiai irgi buvo sidabriniai“ plėtojamas ambivalentiškas santykis su kasdienybės elementais. Akivaizdūs daiktų pavidalai bei erdvės slepia kontrafaktiškas galimybes, kurios vien savo buvimu kelia nerimą, abejonę. Vis dėlto ši paslėptis, anot menininkės, atsiskleidžia kaip sąlyga atvaizdui būti pamatytam apskritai. Taip daiktas tampa ribine kategorija, nuo kurios atsispiriama į žinojimo ir tikėjimo dialektiką.
