„Bavaras“ ir „Ramunė“
Klubuose mes retai koncertuojame, nes ten žmonės nežino mūsų muzikos. Kaip mano žmona Violeta sako, Lietuvoje tiesiog labai veikia stereotipai. Kažkur ir Soliario interviu skaičiau, mane buvo paminėjęs, tai jis pasakė: „Vilius Tarasovas dainuoja visiškai kitokią muziką, bet „Bavarijos“ šleifas tęsiasi“. Manau yra krūva žmonių, kurie net negirdėjo manęs – aš jiems esu dainininkas, kuris vis dar dainuoja „šūdpopsį“. Taip žmonės kalba. Ir, manau, yra daug tokių, kurie taip galvoja.
Pavyzdžiui Violeta – išleido naują albumą, o dauguma tikriausiai galvoja, kad čia ta pati „ramunė baltoji“... Na, stereotipai... Manau pirmiausia žmonės turi pasiklausyti. Aš ne iš tokių žmonių esu. Man gali nepatikti muzika, bet aš pasiklausau , jei žinau, kad tai yra profesionalu, gerai padaryta, bet tai ne mano, tarkim, skonis. O taip vertinti negirdint, nežinant, tai nežinau...
Jaučia nostalgiją „kultūranamiams“
Būna tokių vakarėlių, kai tenka koncertuoti vos telpant ant scenos su visais gyvai grojančiais muzikantais. Tada būna sunkoka. Aišku, man labiau patinka soliniai koncertai, kai žmogus perka bilietą. Tada tu sužinai, ko esi vertas, nes supranti, kad ateina žmonės, žinodami, į ką ateina. Tokie koncertai man yra patys „fainiausi“.
Dar atsimenu nuo „Bavarijos“ laikų, kai važinėdavom po „kultūrnamius“. Su Violeta taip pat važinėjom. Tada realiai ateina visi tavo klausytojai. Matai, kad žmogus dainuoja tavo dainas, linguoja. Ir ne tas, kurios buvo topuose, o tas, kurios yra albume. Tada be galo malonu ir „faina“.
Viliui ne „dzin“
Vieni šoka, kiti dainuoja, o aš kitaip klausausi mėgiamos muzikos – išsižiojęs. Ir dabar, kai Klaipėdos džiazo festivalyje buvom „Tower of power“ koncerte – truputi linkčioji, bet stovi išsižiojęs. Kaip užhipnotizuotas jautiesi. Bet kiekvienam savaip – vienam muzika tik linksmybėms, kitam – klausymui, kad išgirstų kažką prasmingo. Vienas turi klausą, girdi, ar muzika kokybiška, kitam visiškai „dzin“, jis ateina pasiklausyti fonogramos. Juk krūva yra tokių Lietuvoj, kurie net nesupranta, kad klauso fonogramos.
Mes pasisakom prieš fonogramą visomis rankomis. Gal esam šiek tiek altruistai, nes, aišku, būtų paprasčiau dirbti dviese, įsidėti kompaktinę plokštelę su daline fonograma... Bet norisi, kad būtų kažkiek švietėjiškos, jei taip galima pavadinti, muzikos. Norisi, kad televizijos daugiau šviestų – kad Lietuvoje vyktų kažkoks muzikinis auklėjimas, kad į priekį judėtų muzikinė samprata...
Bet gal mes dar labai jauni? Nors, jaunimas jau atsirenka, kokia muzika yra kokybiška, o kokia – ne. Bet tie stereotipai veikia, manau, ir tą patį jaunimą. Nieko nepadarysi, išaugsim ir iš to.
