Paaiškėjo, kad sūnus auga beveik be tėvo dalyvavimo jo gyvenime, nors fiziškai tėvas yra šeimoje. Tėvas darboholikas, o kai nedirba, geria su draugais. Vienintelis jo kontaktas su sūnumi – „paruošei pamokas?“ arba kritika. Motina nusivylusi sutuoktiniu ir kartu gyvena „dėl vaikų“. Jai sūnus visada buvo paguoda ir pasididžiavimas, tačiau pastaruoju metu jo elgesys ėmė kelti nerimą.
Dažnai dėl užaugusių „mamyčių sūnelių“ kaltinamos jų mamos ir ignoruojamas tėvo pasišalinimas. Bet būtent emociškai atitolęs tėvas atima iš sūnaus vyro modelį ir pasmerkia jį pasilikti motinos glėbyje. Tik esant tvirtam tėvo ir sūnaus ryšiui sūnus gali atsiskirti nuo mamos, tai vienas svarbiausių tikslų jaunuolio tapsmo vyru procese.
Darželyje, mokykloje taip pat, dauguma mokytojų moterys. Tėviškumo stoka tampa daugelio vaikino psichologinių problemų priežastimi. Toks jaunuolis jaučia nuoskaudą tėvui, jų santykiai yra priešiški, o motina, kurios meilės troškimas taip pat nėra patenkintas vyro, įsikabina į sūnų. Šis turi užpildyti jos vienatvę, tampa jos patikėtiniu, užtarėju. To pasekmė – liguistas prisirišimas bei nevyriškas, savim nepasitikintis, neiniciatyvus, bijantis merginų jaunuolis. Reta motina laiku išspiria sūnų iš lizdo, o jis gyvena taip iki kokių 30-40 metų, kol sutinka JĄ. JI paprastai greit pajunta, kad įsiterpti į glaudžią mamytės ir sūnelio sąjungą yra neįmanoma, kad ji neprilygs jo mamai. Jei mergina protinga, ji pasitraukia, o vyras grįžta į ramų užutėkį. Liūdna istorija, bet tokia realybė, kai tėvas nemyli motinos, apleidžia savo sūnų ir nepadeda jam tapt vyru.
