Kaip praneša portalas lrytas.lt, ketvirtadienio vakarą apie 19 val. Lietuvos laiku, Sakartvelo ligoninės reanimacijos skyriuje užgeso lietuvio gyvybė.
„Sūnus buvo sveikas, niekuo nesiskundė, pilnas jėgų. Negalėjau net pagalvoti, kad po vienos kelionės dienos prasidės tokia nelaimė“, – pasakojo Kristina.
Viskas prasidėjo nuo stipraus pilvo skausmo
Į Sakartvelą Kristina su sūnumi išvyko gegužės 14 dieną, o ankstų gegužės 15-osios rytą jau buvo Kutaisyje. Pirmą dieną jie su pažintinės kelionės gidu aplankė kalnus, grožėjosi vaizdais, o kitą rytą Kristupas pradėjo skųstis labai stipriu skrandžio skausmu.
Iš pradžių mama manė, kad tai galėtų būti apsinuodijimas maistu ar virškinimo sutrikimas.
„Jis pats sakė: gal man netiko šios šalies maistas. Bet mes keliavome grupėje, valgėme panašiai, niekam kitam jokių simptomų nebuvo. Iš pradžių daviau vaistų nuo skrandžio, nuo nevirškinimo, tačiau jam vis blogėjo. Jis buvo visas baltas, lyg vaškinis, todėl nusprendėme važiuoti į ligoninę“, – prisiminė Kristina.
Kristupas buvo nuvežtas į Kutaisio mieste esančią ligoninę „West Georgia Medical Center Kutaisi“. Mamos teigimu, gydytojai atliko tyrimus, echoskopiją, pastebėjo pakitimų, todėl išplovė skrandį, tačiau vaikino būklė nepagerėjo. Jis buvo paliktas stebėti per naktį.
Kitą rytą mama sulaukė skambučio – sūnų reikia skubiai guldyti į reanimaciją. Gydytojai pranešė nustatę stiprų abipusį plaučių uždegimą.
„Jokių kosulių, jokių peršalimo simptomų iki tol nebuvo. Buvo svarstoma, gal jis jau Lietuvoje sirgo kokia nors besimptome liga ir skrydis tai išprovokavo, bet vėliau, kiek supratau, medikai šią versiją atmetė. Jie sakė, kad jaunam žmogui taip viskas neturėtų vykti“, – kalbėjo mama.
Dirbtinė koma ir klinikinė mirtis
Kristupo būklė blogėjo labai greitai. Pasak Kristinos, gydytojai atliko daugybę tyrimų, ėmė mėginius dėl įvairių virusų, infekcijų, siuntė pasėlius į Tbilisį, tačiau atsakymai buvo neigiami. Tiksli tokios sunkios būklės priežastis, anot moters, iki šiol nėra aiški.
„Gydytojų versija buvo tokia, kad jis galėjo pasigauti neaiškų virusą. Jie sakė, kad organizmas buvo labai stipriai intoksikuotas, o būklė blogėjo taip sparčiai, kad ėmė trikti vieno organo po kito veikla. Sūnus pats kvėpuoti nebegalėjo, todėl jį panardino į dirbtinę komą“, – pasakojo Kristina.
Komos metu Kristupą ištiko ir klinikinė mirtis. Mama sako, kad tuo metu gydytojai šeimai buvo pasakę labai sunkius žodžius – rizika gyvybei siekė apie 80 procentų.
„Buvo momentas, kai jie man beveik nebedavė vilties. Sakė, kad būklė labai sunki, kad gali ir neišgyventi. O aš vis tiek tikėjau ir meldžiausi“, – atviravo moteris.
Dirbtinėje komoje Kristupas išbuvo apie mėnesį. Maždaug birželio 16 dieną gydytojai jį pažadino. Tai buvo vienas iš tų etapų, kai mamai trumpam atrodė, kad sunkiausia galbūt jau praeityje.
Tačiau pabudęs Kristupas buvo visiškai išsekęs. Jam atlikta tracheostomija, kai deguonis tiekiamas per kakle esantį vamzdelį. Jaunas vyras negalėjo kalbėti ir judėti, buvo maitinamas per zondą.
„Jis mane atpažino, akimis sekė aplinką, matė, suprato, kas vyksta. Tačiau kalbėti iki šiol negali, nei kūno pajudinti. Jam skauda žaizdas, skauda visą kūną“, – sunkiai žodžius rinko Kristina.
Po komos laukė dar viena kova
Po pabudimo iš komos, pasak mamos, prasidėjo nauji išbandymai. Iš plaučių buvo šalinami skysčiai, vėliau sutriko inkstų veikla. Kristupui prireikė dializių, taip pat buvo perpiltas kraujas.
„Buvo kalbų net apie tai, kad gali reikėti inksto donoro. Laimė, po dializių inkstų būklė kažkiek pagerėjo. Bet vieną dieną pagerėja, kitą vėl pablogėja. Paskui pradėjo blogėti ir kepenų veikla. Iki šiol kalbama apie stiprią intoksikaciją“, – pasakojo mama.
Kai atrodė, kad Kristupas bent kiek stiprėja, įvyko dar vienas smūgis. Jam buvo leista pabandyti maistą, kelias dienas sūnaus būklė, pasak mamos, atrodė stabilesnė, tačiau netrukus vėl staigiai pablogėjo.
„Jis tarsi grįžo į pradinį tašką. Atsirado sepsis. Tą patį vakarą buvo atliktas kompiuterinės tomografijos tyrimas, po kurio paaiškėjo, kad plyšo dvylikapirštės žarnos opa, o jos turinys išsiliejo į pilvo ertmę. Prireikė skubios operacijos“, – apie dar vieną smūgį susigraudinusi pasakojo moteris.
Ji sakė, kad sūnus po operacijos vis dar buvo labai sunkios būklės ir dar nebuvo visiškai atsigavęs po narkozės. Gydytojai, anot jos, prognozių neteikia.
„Jie nėra susidūrę su tokia situacija, iki galo nežino, kas tai sukėlė. Visi meldžiasi ir tikisi. Būklė nėra tokia, kad iš karto kristų į mirtiną, bet ir negerėja taip, kaip norėtųsi“, – kalbėjo moteris.
Perkelti į kitą ligoninę nepavyko
Kristina pasakojo, kad buvo svarstyta sūnų perkelti į Tbilisio ligoninę, tačiau Kutaisio medikai esą atsisakė prisiimti riziką dėl transportavimo.
„Man pasakė: jei pati prisiimu atsakomybę, galima bandyti, bet gydytojai tokios rizikos neprisiima. Tbilisyje reanimacijoje tuo metu ir vietų nebuvo“, – sakė ji.
Tuo metu, pasak mamos, Kristupas nebuvo transportabilus. Draudimo bendrovė bendravo su medikais, buvo ieškoma ir Lietuvos įmonės, kuri galėtų organizuoti transportavimą, tačiau iš gydymo įstaigos vis dar buvo gaunamas atsakymas, kad paciento būklė per sunki.
Neatsirado nė vieno gydytojo, kuris sutiktų tokios būklės pacientą lydėti.
Buvo svarstyta ir apie skrydį lėktuvu su medikų palyda, tačiau šis variantas taip pat atmestas.
„Kalbėjome, kad gal būtų galima jį užmigdyti kelioms valandoms, prijungti deguonį ir skraidinti į Lietuvą. Bet tuomet kyla klausimas dėl plaučių, dėl slėgio, dėl visos jo būklės. Nerado nė vieno gydytojo, kuris sutiktų tokios būklės pacientą lydėti. Todėl liko tik reanimobilis, bet ir jis galimas tik tada, kai medikai leis“, – svarstė Kristina.
Pirminiais skaičiavimais, specialus medicininis transportas į Lietuvą gali kainuoti apie 35–40 tūkst. eurų.
Draudimo limitas greitai seko
Kristupas turėjo kelionės draudimą, kurio suma siekia 100 tūkst. eurų. Tačiau, pasak K.Stanienės, didelė dalis šios sumos jau panaudota.
„Draudimo bendrovė pasakė, kad išnaudota jau apie 70 tūkst. eurų. Jie taip pat paskaičiavo, kad gydymas ligoninėje kainuoja apie 1000 eurų per parą. Rezervas mažėja, o aš nežinau, kiek dar viskas truks“, – sakė ji ir prisipažino, kad iš savo santaupų pirkusi sūnui reikalingas priemones – tepalus nuo pragulų, pleistrus, kai kuriuos medikamentus ir kitas būtinas priemones.
Ji kreipėsi ir į Lietuvos ambasadą Sakartvele. Pasak moters, ambasada padėjo sutvarkyti dokumentus, patvirtinančius jos ir sūnaus giminystės ryšį, nes jų pavardės skirtingos – mama yra Stanienė, sūnus – Stanis. Tačiau finansinės pagalbos, anot jos, ambasada suteikti negali.
Kristina taip pat sako susisiekusi ir su Valstybine ligonių kasa, tačiau tokioje situacijoje jų galimybės ribotos.
„Man paaiškino, kad jie gali padėti, kai ligonis jau bus pargabentas – pasitikti, nukreipti, organizuoti tolimesnį kelią Lietuvoje. Bet kol jis yra Sakartvele, mūsų situacijos jie perimti negali“, – sakė moteris.
Svetimoje šalyje mama neliko viena
Kristina sako sulaukusi didžiulės vietinių žmonių pagalbos. Moteris ypač dėkinga gidų šeimai, kuri ją priglaudė ir padėjo nuo pirmųjų dienų:„Tai žmonės, kurie tapo mano apsauga. Jie paėmė mane iš viešbučio, parsivežė pas save ir pasakė: net negalvok būti viena. Iki šiol gyvenu pas juos“.
Ji dėkoja Shorenai Jintchvelashvili, Revazi Lagadze (lietuviams pažįstamam kaip Rezo), Rusudan Lagadze, Nikai Liparteliani, Tamunai Jintchvelashvili ir visai šeimai, kuri jai padeda išbūti šią nežinią.
„Esu jiems be galo dėkinga. Jie mane priėmė į savo šeimą. Kai tavo vaikas guli reanimacijoje, o tu esi svetimoje šalyje, vienai tai pakelti būtų neįmanoma“, – sakė mama.
