— Ramūnai, sveikiname gimimo dienos proga!
— Ačiū. Malonu, kad prisimenate.
— Kokios mintys aplankė drauge su jubiliejumi?
— Nieko naujo nesugalvojau. Ir toliau gyvenu taip, kaip gyvenau. O kas čia pasikeis? Na, nebent tai, kad metų skaičiuje pirmą vietą užims trejetas, o ne dvejetas.
— Dažniausiai jubiliejaus proga apmąstome savo gyvenimo pasiekimus. Kuris jums atrodo svarbiausias?
— Vieno išskirti negalėčiau. Džiaugiuosi nugyventais metais, džiaugiuosi ir savo pasiekimais. Galbūt brangiausias iš jų man yra šeima. Turiu tvirtą, ištikimą bei mylinčią šeimą, o tai man labai svarbu. Tiesa, brangūs ir sporto pasiekimai, ir tai, kad tiek metų galėjau atstovauti Lietuvai, ginti jos garbę.
— Tuomet kodėl pasitraukėte iš vyrų krepšinio rinktinės?
— Atėjo laikas pailsėti ir užleisti vietą jaunesniems. Nebesu toks jaunas, taip tik atrodo. Atėjo laikas pasitraukti. Vasaros, praleistos sportuojant, atima daug jėgų. Per tuos metus atidaviau viską, ką galiu.
— Kas, jūsų nuomone, galėtų užimti jūsų vietą nacionalinėje rinktinėje?
— Tikiu, kad galinčiųjų yra labai daug. Pasižiūrėkite, kiek daug pasiekia mūsų jaunieji krepšininkai: energingi, greiti, talentingi... Rinktinė be manęs tikrai nepražus.
— Kada apsisprendėte nebeginti Lietuvos garbės?
— Daviau Lietuvai tiek, kiek galėjau. Gyniau jos garbę, ir man tai buvo tikra garbė. Bet jau po praėjusių metų Europos čempionato apsisprendžiau, jog Pekino olimpiada man bus paskutinis mūšis už Lietuvą.
— Pekine nepavyko iškovoti medalių. Gal negerai tokiu metu palikti rinktinę, juk didžiausios kovos dar priešaky?
— Kad neaišku, kiek laiko reikės laukti. 2009 metų Europos čempionato Lenkijoje? Negali žinoti, kaip viskas bus. Dar prieš metus buvau apsisprendęs baigti karjerą rinktinėje, tad užimta vieta Pekino olimpiadoje įtakos mano sprendimui neturėjo.
— Gal padarysite pertrauką kaip 2006-aisiais ir grįšite po metų?
— Ne, aš jau tvirtai apsisprendžiau. Nenoriu blaškytis — išeiti, vėl grįžti, vėl išeiti.
— Lietuva — krepšinio kraštas. Kokią mūsų šalies ateitį matote šiame sporte?
— Manau, kad ateitis bus labai šviesi. Krepšinis — antroji lietuvių religija, ir kol liks tikinčiųjų pergale, Lietuva sieks aukštumų. Turime daug talentingų žmonių, kurie gali žaisti ir žais. Pasaulis dar ne kartą išgirs apie mūsų šalies krepšininkų pergales.
— Kokie pokyčiai laukia jūsų paties?
— Didelių pokyčių sau nenumačiau. Ir toliau žaisiu krepšinį, ir toliau sieksiu pergalių. Bent jau artimiausiu metu taip bus. Tačiau tikrai nežaisiu krepšinio iki keturiasdešimties. Žinau, kada reikia liautis, ir liausiuos.
