— Kai grįžote iš Afrikos, nežadėjote kada nors keliauti vėl. Kas išviliojo į „Šilko kelią“?
— Po kiekvienos tokios kelionės sakai sau: dabar tikrai kelerius metus iš Lietuvos — niekur. Bet atsigauni ir vėl atsiranda poreikis pasibastyti. Nepasakyčiau, kad tai „liga“, kaip kai kas vadina. Bent jau ne man. Taip jau susiklosto aplinkybės.
— Kodėl dabar Indija?
— Kelionės senais automobiliais turėjo bent jau formalią priežastį: į Afriką važiavom pas Viktoro Diawaros tėvus, į Taškentą — pakeliui lankydami Vytaro Radzevičiaus tarnybos sovietinėje armijoje vietas. O Indija — tokia buvo pirmoji mintis, vos pabandžius įsivaizduoti, kur čia dabar nusigavus. Norisi išbandyti jų rikšamobilius ir įsitikinti, ar ten eismas baisesnis už judėjimą Teherane.
— Dabar vykstate be „mersų“. Kokių naujų potyrių tikitės?
— Prie senų automobilių dar grįšime. Ši idėja mums baisiai patinka. Šia kelione bandome sutaupyti laiko kertant kitas šalis ir daugiau dėmesio skirti vienai, itin didelei teritorijai. Aišku, planuojamų trijų savaičių neužteks pažinti visą šalį, tačiau klajojant vietinėmis transporto priemonėmis (gal tuk-tukais) po mažiau turistines vietas ir turint minimalų biudžetą, nuobodulys nekankins.
— Kuo Indijos kelionė turėtų išsiskirti nuo ankstesniųjų?
— Visiškai neįsivaizduojame, kaip viskas bus. Tiksliau: planuojame, bet ar pavyks — nežinia. Savas „mersas“ visuomet būdavo toks „vėžlio kiauto“ variantas: jei kas — šmurkšt į mašiną ir ramu. O dabar — kas ten žino...
— Kas kelia didžiausią rūpestį?
— Tai, kad nežinome, kaip pasiseks su transportu. Oficialiai mums, atvykėliams, ten biurokratinių kliūčių tokiai kelionės formai pakanka. Tik jau iš patirties galima bandyti guostis, kad vietoje visus klausimus spręsti daug paprasčiau, nei telefonu ar internetu.
— Kokių taisyklių privalu laikytis, kad tokio tipo kelionės būtų kuo sėkmingesnės?
— Gerbk vietos papročius ir žmones, būk kantrus, tolerantiškas ir saugok save bei savo kelionės draugus. Visa kita — improvizuok.
— Kurią iki šiol pervažiuotą šalį norėtumėte paminėti geriausiu žodžiu?
— Man patinka Iranas, kad ir kokios griežtos taisyklės ar mums neįprasti dalykai ten būtų. Greičiausiai teks ten grįžti, kadangi sutikau gerų žmonių, kurie iki šiol nenuilsta kviesti į svečius.
— Ar manote, kad ekstremalūs išgyvenimai gali praturtinti žmogų?
— Visiškai su tuo sutinku. Ir tai yra gan asmeniška — kiekvienam kitaip. Gerų dalykų yra daug daugiau, nei blogų, iš kurių bjauriausias — netapti tam tikru snobu ar skeptiku. Nors pats tarp tikrų keliautojų to nepastebėjau. Iš visų, į kuriuos kreipiausi patarimų prieš vieną ar kitą kelionę, sulaukiau nuoširdaus noro pagelbėti. Stengiuosi taip elgtis ir pats.
— Ar turite įprotį prieš kelionę atlikti kokį nors ritualą, kad kelionė būtų sėkminga?
— Taip. Neapsikrauti daiktais.
