Milžiniškas avarijų skaičius Lietuvos keliuose — itin svarbi problema. Laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ rengėjai nuo pat jos sukūrimo propagavo saugų eismą.
Tiesa, naujajame Lietuvos televizijos sezone ši laida gerokai pakeitė savo veidą. Anksčiau joje būta daug humoro ir kuriozų, šiemet ypatingas dėmesys skiriamas skaudžioms problemoms keliuose. Tai avarijos, girti ir neatsakingi vairuotojai, mirtys, korumpuoti pareigūnai.
Atsinaujinusi laida verčia žiūrovus susimąstyti ir kelyje saugoti savo bei kitų gyvybę, gerbti eismo dalyvius. „Nejausdamas atsakomybės, prie vairo sėsti neturėtum“, — sako V.Grainienė.
Laidos vedėja įsitikinusi, kad laidoje pristatomi siužetai apie didžiausias savaitės eismo nelaimes ne tik konstatuoja faktus, bet stengiasi parodyti tai, kas slypi po statistika — žmonių istorijas, emocijas, praradimus. „Avarija yra tik blyksnis, o už jos slepiasi sudaužyti likimai. Eismo įvykių pasekmės nėra tik nuostoliai už sudaužytą automobilį, arba faktas, kad kažkas žuvo, — teigia ji. — Jei nors vienas žmogus, pažiūrėjęs mūsų laidą, susimąstys, nuspręs kelyje elgtis atsargiau ir dar paskatins susimąstyti kitus, mūsų tikslas bus pasiektas.“
— Vesta, kodėl sutikote vesti laidą „Keliai. Mašinos. Žmonės“?
— Man pasiūlė — aš sutikau. Televizijos vadovybė ėmė galvoti apie kokybiškai kitokią laidą automobilininkams. Anksčiau gyvavusi laida buvo smagi, įdomi, tačiau ne iki galo atspindėjo mūsų kasdienybę, nepakankamai dėmesio skyrė karui keliuose, kuris ne tik kad nesibaigia, bet ir dar labiau įsiplieskia. Nacionalinis transliuotojas tiesiog privalėjo žiūrovams pateikti laidą, kurioje būtų apie visa tai kalbama. Žmonės turi būti perspėjami, mokomi, jiems turi būti rodoma, kas vyksta mūsų keliuose.
— Laidoje daug kraujo, ašarų. Rengdama laidą su tuo nuolat susiduriate. Ar pati nebijote šių kraupių vaizdų?
— Jeigu pasakysiu, kad kraujo ir ašarų, kuriuos rengiant laidą tenka nuolat matyti, nebijau, pasirodysiu kietaširdė. Jeigu pasakysiu, kad bijau, pasirodysiu neprofesionali. Bet iš tiesų dirbu darbą, kuris, manau, yra reikalingas. Tarkime, jeigu laidoje rodau vieną verkiančią mamą, tai tik todėl, kad neverktų dar penkios. Kartais būna labai liūdna ir norisi verkti kartu su jomis, bet to nedarau. Gerai, kad ne kasdien taip atsitinka.
„Nejausdamas atsakomybės, prie vairo sėsti neturėtum“, — sako V.Grainienė.
— Ar jūsų laidoje daug siužetų, kuriuos filmuojate atsižvelgdami į žiūrovų skundus?
— Taip, kartais žmonės patys į mus kreipiasi. Sakykime, skundžiasi, kad po avarijos pareigūnai aplaidžiai surinko įrodymus, neįmanoma įrodyti vieno iš vairuotojų kaltės arba akivaizdžiai kaltinamas ne tas vairuotojas — policininkai įtariami korupcija. Tą parodyti žiūrovams būtina. Kita vertus, žurnalistams įsikišus į vieną ar kitą istoriją, tyrimas pradeda vykti gerokai sparčiau, o tai mus taip pat džiugina.
— Pagal kokius kriterijus atrenkate avarijas laidai?
— Renkamės tas, kurios gali pamokyti žiūrovus, parodyti jiem, kaip kelyje elgtis nederėtų. Mums svarbu išaiškinti žmogui, kad automobilis nėra žaisliukas. Taip, tai gražus ir patogus daiktas, bet kai jis patenka į girto, neatsakingo žmogaus rankas, tampa nesuvaldomu ginklu. Kai visa tai rodoma žiūrovams drauge su socialine reklama, prevencine pareigūnų veikla, padėtis keliuose ima keistis į gera.
— Kodėl, anot jūsų, žmonės prie vairo sėda girti?
— Sunku pasakyti vieną priežastį. Šiandien turime visą kartą kariautojų keliuose. Jie nori adrenalino, nori išlieti vidines savo problemas, gal nebijo atsakomybės? Jei žinai, kad atsipirksi kyšiu, baimė gerokai mažėja.
Kita vertus, neatsiranda ir tokių, kurie paimtų už rankos ir sakytų: „Nevažiuok“. Juk dažnai tame automobilyje, kurį vairuoja girtas vairuotojas, važiuoja ir kitų žmonių, net nebūtinai išgėrusių. Kodėl jie nesudraudžia? Kodėl sėda važiuoti kartu su juo?
— Turime dar daug ko pasimokyti...
— Tikrai. Žinote, draugai, grįžę iš Švedijos, papasakojo labai įdomią istoriją. Kartą jie važiavo tiesiu, lygiu keliu, kur greitis ribojamas iki 90 kilometrų per valandą. Tokiu keliu, žinoma, važiuoti gali gerokai greičiau. Tad jie ir važiavo keliasdešimčia kilometrų greičiau. Pakeliui aplenkė penkis automobilius. Ir ką jūs manote? Galiausiai juos sustabdė pareigūnai ir pasakė: „Mes sulaukėme penkių skambučių, kuriais buvo pranešta, kad jūs viršijote greitį“. Akivaizdu, kad paskambino visi vairuotojai, kuriuos jie aplenkė kelyje.
— Pas mus taip nesielgiama?
— Lietuviai tai traktuoja kaip skundimą. Kaip aš čia skųsiu? Juk tai negražu. O gal vienas toks skambutis policijai kam nors išgelbėtų gyvybę?
— Tačiau mūsų vairuotojai tampa labai solidarūs, vos išvydę pareigūnų automobilį?
— Taip jau yra. Man atrodo, kad ta mada labai pražūtinga. Ką mes darome, kai matome kelyje stovinčius pareigūnus? Sumažiname greitį, drausmingai juos apvažiuojame ir mirksime visiems atvažiuojantiesiems, kad šie sumažintų greitį. Taip, jie sumažina. Pravažiuoja pareigūnus ir vėl spūsteli akceleratorių. Būtų daugiau naudos, jei tokį vairuotoją pareigūnai sustabdytų iš karto. Vieną kartą sumokėtų baudą, kitą. Žiūrėk, ir taptų drausmingesnis.
Saugi kelyje
— Vesta, ar jūs pati vairuojate?
— Taip, vairuoju. Beje, vairuotojo pažymėjimą gavau visai neseniai, tad esu „šviežia“ vairuotoja.
— Ilgai nesiryžote sėsti prie vairo?
— Bijojau. Maniau, nežinosiu, kur ir kaip suktis, kaip važiuoti žiedu. Mane visa tai gąsdino. Vyras vis skatino išmokti vairuoti, bet aš sakydavau, kad man ir taip gerai. Tik kad gerai tikrai nebuvo.
— Kaip vairuoja Vesta Grainienė?
— Saugiai. Vos atsisėdusi į automobilį, prisisegu saugos diržu. Beje, nė nepajudu iš vietos, jei kas nors iš važiuojančiųjų su manimi to nepadaro.
— Ką jaučiate pagaliau gavusi vairuotojo pažymėjimą?
— Jaučiuosi nepriklausoma, ir man tai labai patinka. Vairuoti tikrai nėra taip baisu. Juk žinai, kad yra stabdžio pedalas. Atvirkščiai, vairuoti yra labai smagu.