Sekite 15min Google
Pirmąkart naro kostiumą apsivilkusi vos prieš 1,5 metų, ji jau ruošiasi savo trumpametražio filmo „Nuskendusi žemė“ premjerai garsiuose kino festivaliuose, o šiuo metu NASA būstinėje Hjustone dalyvauja mokymuose – filmuoja astronautus, kurie po vandeniu ruošiasi savo sudėtingoms misijoms kosmose.
„Esu tas užgrūdintas 90-ųjų vaikas, kuris, net kai nepatinka, kai labai sunku gali sukąsti dantis ir padaryti. Manau, kad tai, ko aš pasiekiau per pastaruosius metus, pasiekiau tik dėl drąsos viską patirti savo kailiu“, – įsitikinusi Veronika.
Nors atrodo, jog jai sekasi viskas, prie ko tik prisiliečia, interviu pašnekovė atskleidė ir kitą savo itin spalvingo bei išskirtinių patirčių kupino gyvenimo medalio pusę – didžiulę kainą, kurią jai tenka už tai sumokėti.
Veronika, papasakok apie pačią pradžią – ar besimokydama mokykloje jau žinojai, ką norėsi veikti toliau gyvenime?
Besimokydama mokykloj labiausiai užknisau savo tėvus, nes veržiausi lankyti visus įmanomus būrelius: žaidžiau beisbolą, lankiau šokius, keramiką, dailę. Labai norėjau dainuoti, norėjau futbolą žaisti, paskui ir dailųjį čiuožimą išbandyti. 12 klasėje pradėjau dirbti vestuvių planuotojos asistente. Tada supratau, kad norėčiau sieti ateitį su renginiais ir juose pradirbau apie 6-7 metus. Ką iš tiesų visada puikiai mokėjau, tai organizuoti ir visiems vadovauti. (juokiasi)
Vėliau mane pastebėjo L‘OREAL, pasikvietė pas save dirbti su puikiai žinomu prekės ženklu NYX PROFESSIONAL MAKEUP ir jo įvedimu į Baltijos šalių rinką. Buvau atsakinga už jų renginius, naujų kolekcijų pristatymus, naujų parduotuvių atidarymus. Turėdavome ir filmavimų, tačiau, kad ir kaip dabar tai keistai skamba, šios darbo dalies labiausiai nemėgdavau. Darbas man patiko, bet visada kažko pritrūkdavo, kad išlaikytų mano dėmesį ir motyvaciją, tad ėmiau žvalgytis kitų darbų. Nors neturėjau reikiamos patirties, gavau du pasiūlymus – galėjau rinktis, ar noriu eiti į kūrybos agentūrą, ar imtis prodiuserės pareigų vaizdo gamybos studijoje. Pasirinkau pirmą variantą, tačiau, po mėnesio pakeičiau savo nuomonę ir net padoriai nežinodama, ką veikia prodiuseriai, ėmiausi šių pareigų. Čia buvo kol kas sėkmingiausias mano dūrimas pirštu į akį mėginant atspėti „Gal tai mano svajonių profesija?“ – ir visgi tikrai yra.
VGTU baigiau Kūrybinę komunikaciją, o vėliau – LMTA (dabar ji vadinasi Nacionalinė kino mokykla) Kino meno magistro studijas su prodiusavimo pakraipa. Dėl to, ką turiu dabar, sunkiai ir daug dirbau.
Kokį vaidmenį renkantis, kuo būti, suvaidino šeima?
Visko ką pasiekiu, pasiekiu pati. Niekas iš mano šeimos narių nėra kažkaip susiję su pramogų, industrija, tad kelią reikėjo nueiti pačiai. Tiek brolis dvynys, tiek vyresnė sesuo, ieškome savo kelių. Ko tik nesu gyvenime išbandžiusi – pirmame kurse kūriau savo drabužių startuolį, laimėjau rėmimą, gavau investuotojus, tačiau nežinojau, ką su jais daryti, mečiau viską. Dirbau renginių organizavimo įmonėse, norėjau tapti šokių mokytoja, teko ir drabužių, laikrodžių parduotuvėse, restoranuose dirbti... Man atrodo, kad tai, ką aš dabar turiu, yra pasekmė to, kad aš taip drąsiai ėjau ir viską bandžiau. Ir man nebuvo darbų, kurie būtų per prasti – stengdavausi vienodai dėl kiekvieno iš jų, labai atkakliai savęs ieškojau ir mokiausi iš kolegų, ten sutiktų žmonių. Žinojau, kad turiu išskirtinį charakterį, tėtis man tai dažnai pabrėždavo. Išbandžiau save ir sporte: daugiau kaip 5 metus žaidžiau ledo ritulį ir jau po pirmų 9 mėnesių nuo treniruočių pradžios patekau į Lietuvos rinktinę, išvažiavau į pasaulio čempionatą. Galimybės ir rezultatai man labai svarbu.
Ne kartą sau įrodžiau, kad galiu viską, jeigu kryptingai nukreipsiu ten savo laiką ir energiją. Nuo pirmo mano panėrimo po vandeniu iki mokymų NASA, praėjo vos 1,5 metų. Kai kažkas man rūpi, kai kažko labai noriu, sudedu absoliučiai visą savo širdį ir laiką.
Daugeliui žmonių, ypač jaunimui, gali būti neįtikėtinai geras įkvėpimas!
Iš patirties galiu drąsiai sakyti, kad turėti vieną didelį tikslą yra labai gerai. Disciplina ir susitelkimas šiame pasaulyje, kai nuo visko rauna galvą, yra būtina. Bet mano atveju, jei nebūčiau leidusi sau tiek eksperimentuoti ir vis bandyti iš naujo, tikrai nebūčiau atėjusi į tą tašką, kur dabar esu. Nemanau, kad būčiau sąmoningai sugalvojusi – noriu į NASA!
Pavyzdžiui, niekada anksčiau neturėjau minčių, kad mokysiuosi nardyti. Bet pasitikiu vidiniu jausmu, jis mane atveda į gražiausias patirtis. Įkūriau savo video kūrybos ir gamybos įmonę „Cunamis Films“, vėliau – dar ir muzikos projektų įmonę, dirbau su garsiausiais šalies atlikėjais, kūrėme jiems vaizdo klipus, prisidėjome prie išskirtinių jų koncertų. Po to gyvenimas trumpam mane „iškraustė“ į Los Andželą. Leidžiu sau tekėti.
Nežinau, kaip dabartinis jaunimas žiūri į pastangas, aš dar priklausau tai kartai, kuri gali sukąsti dantis ir vis tiek padaryti net tai, kas sunku ar nelabai patinka. Bet dabar jau suprantu, ką reiškia gyventi dirbtinio intelekto laikais, pripažinau sau, kad turiu priklausomybę ekranams, dažnai būnu nerami, patiriu stiprų nerimą net ir tada, kai nieko nevyksta, man sunku miegoti, sunku susikaupti. Tačiau vidinė stiprybė padeda surinkti save ir eiti toliau.
Tai, kiek jau pasiekei ir kiek visko išbandei, tikrai stebina, o kas būna, kai baigiasi darbai ir grįžti namo?
Pradėjus dirbti kino industrijoje viena iš pirmųjų mano mentorių, prodiuserė pasisodino mane prie stalo ir pasakė giliai įstrigusį sakinį: „Veronika, jeigu dirbsi kine, vis tiek galiausiai turėsi pasirinkti: darbas arba šeima.“ Ji buvo teisi – iki šiol man nepavyko sukurti šeimos, sėkmingų santykių nors kino industrijoje tikrai yra labai gražių pavyzdžių, kai sėkmingai pavyksta išvairuoti ir darbą ir asmeninį gyvenimą. Daug keliauju, dar daugiau dirbu, o jeigu duodu sau laiko pailsėti, galva ūžia nuo naujų idėjų ir planų. Tai lėmė, kad neskiriu laiko artimiesiems, turiu pakankamai šlubuojantį santykį su šeima, nes nėra laiko dalyvauti jų gyvenime. Dabar esu išnuomojusi save darbui ir kai nuspręsiu šią nuomos sutartį nutraukti, pradėsiu rūpintis asmeniniu gyvenimu. Kol kas man labai gerai sekasi, bet jaučiu pakankamai daug vienišumo šioje kelionėje nors nuolat esu tarp žmonių, vidus kažko dažnai liūdinasi. Labai norėčiau šeimos, tačiau jaučiu, kad jai dabar tiesiog nėra erdvės ir laiko.
Tavo kūdikiu, šeima, turbūt galima vadinti pačios įkurtą įmonę „Cunamis Films“?
Taip. Jai dabar 5-eri ir yra užsitarnavusi industrijos ir klientų pasitikėjimą ir palaikymą, esame laimėję svarbių apdovanojimų. Įkūriau „Cunamis Films“ pandemijos metu, slapta, nes bijojau, kad industrijoje manęs nebesamdys atskiriems projektams kaip laisvai samdomos profesionalės. Prireikė drąsos, kad atsisakyčiau projektų ir pradėčiau dirbti dėl savo verslo. Versle stengiuosi taikyti geriausias praktikas, kurias renku būdama JAV, kad žmonės dirbdami su mumis jaustųsi ramūs, motyvuoti. Jau žinojau, kaip padaryti geriau ir kokių kitų profesionalų klaidų nekartoti. Antrų metų apyvarta buvo beveik pusė milijono ir iki šiol sėkmingai dirbame bei mėgaujamės tuo, ką darome. Tarp klientų – garsiausi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio vardai – „Puma“, „Ebay“, LRT, „Tele2“, „Žalgiris“ ir kiti.
Turi patirties dirbant su garsiais projektais čia, taip pat – ir Los Andžele. Teko bendradarbiauti net su garsiais Holivudo vardais. Ar gali papasakoti apie skirtumus, darbo užkulisius, kurių nemato žmonės ne iš kino industrijos?
Tai labai plati tema. Aš tai vadinu mažos šalies sindromu, kai visi kovojam dėl tų pačių projektų, apkalbinėjam, o tada šypsomės vieni kitiems, toleruojam apkalbas, balso kėlimus, nepagarbą. JAV patys garsiausi žmonės dažniausiai yra patys mieliausi žmonės. Skridau ten tobulintis, mokytis. Renkuosi mane labai nustebinusį, bet pasiteisinusį kelią – garsiausius kino profesionalus pasiekiu per instagramą. Nežinau, kodėl, bet beveik visi, kuriems parašau, atrašo ir sutinka priimti į savo komandą.
Prieš kelerius metus atlikau neapmokamą praktiką prestižiškiausioje JAV kino mokykloje – AFI, Holivude, mokiausi pas vieną žinomiausių operatorių Vance Burberry. Jis dirba su Adele, kitais garsiausiais vardais LA ir NY, yra gavęs 3 „Grammy“ nominacijas, o dabar yra mano pagrindinis mentorius. Atsimenu, kai prieš pusmetį valgėm bulvytes Los Andžele po mokymų ir jis dalinosi, ką reiškia dirbti su garsiausiais pasaulyje.
Dalyvavau mokymuose ir Meksikoje, pas Luke Inman. Šis operatorius kuria dokumentikas „Netflix“ bei BBC. Vėliau – pas Eduardo de la Cerda, kuris yra kino žvaigždės ir režisierės Salmos Hayek filmų pagrindinis povandeninis operatorius.
Pastarieji buvo labai atviri, malonūs, kol pamatė, ką sugebu ir kad man iš tikrųjų labai gerai sekasi. Tada nustojo taip atvirai dalintis savo žiniomis, kontaktais. Povandeniniai filmavimai – labai maža, nišinė industrija. Gerų operatorių nedaug, tad kai ateina naujas žmogus, ir dar – užsispyrusi moteris, jie ima konkuruoti ir saugoti savo darbo vietą.
Viename iš filmavimų, kuriuos stebėjau Los Andžele, pamenu, reklamos agentūros vadovas ištarė auksinius žodžius: „Matai šį režisierių? Jis nėra pats talentingiausias šiame kambaryje, bet pažvelk, kaip visa komanda prie jo jaučiasi“... Ir tikrai – gali būti pats geriausias, bet jeigu tavo asmenybė toksiška, su tavimi Holivude niekas nedirbs. Jiems labai svarbu, kaip kiti komandoje jaučiasi. Geras žmogus ten yra profesija! Lietuvoje kino industrija labai maža, vis dar toleruojame neetišką elgesį, prisitaikome. Pirmiausia svarbu būti geru žmogumi, ne tik profesionalu.
Minėjai, kad tai – vis dar nelabai „moteriškas“ pasaulis?
Tai supratau pradėjusi nardyti. Sugalvojusi šią idėją, po savaitės iš Los Andželo išskridau į Balį. Radau povandeninį operatorių, vyresnio amžiaus prancūzą, kuris sutiko pravesti privačius povandeninio filmavimo kursus. Dabar net nepavadinčiau to „kursais“ – trečią dieną iškeikėm vienas kitą. Jis buvo kaip kulinarijoje Gordonas Ramsay, tik dar blogiau. Visus keikė, beveik nieko nemokė, įduodavo kamerą į rankas, išmesdavo mane iš laivo su kokiu savo asistentu, o pats plaukdavo į kitą pusę. Vienas iš mano nardymo instruktorių sakė, kad vidutiniškai reikia apie 10 metų, kad pasiektum apčiuopiamų rezultatų povandeniniuose filmavimuose. Panašu, kad pavyko pagerinti šį rezultatą.
Tačiau specialybė fiziškai labai sudėtinga – turėjau ne vieną traumą, rankų nervų uždegimą, dėl slėgio patirtas ausų traumas, nugaros patempimus. Keliaujant filmuoti į užsienį, mano nardymo ir filmavimo bagažas sveria apie 80 kg, toks svoris panašiai dedasi ant manęs neriant su kamera – dažnai jaučiuosi kaip inkaras (juokiasi)
Iš kitų narų vyrų pagalbos net nesitikiu, nes visi esame lygiaverčiai. Po vandeniu tau reikia padaryti didžiąją dalį darbo, bet net nepasiekus dugno jau esi pavargęs – labai daug jėgų pareikalauja apsirengimas, naro įrangos pasiruošimas ir užsidėjimas.
Tačiau šie iššūkiai netrukus padovanos dar vieną gražią patirtį – Lietuvos ir užsienio kino festivaliuose įvyks Tavo pačios kurto trumpametražio dokumentinio filmo „Nuskendusi žemė“ premjera. Žiūrovai turės galimybę pamatyti, ką iš tiesų slepia Baltijos jūros gelmės?
Po ilgų kelionių grįžau į studijas Akademijoje, kurias dėl darbų buvau sustabdžiusi. Režisierius Laurynas Bareiša, išgirdęs, kad mokiausi filmuoti po vandeniu, pasiūlė kurti filmą, nors akademijoje iki tol neleisdavo prodiuseriams filmuoti savo filmų. Iki tol nenutuokiau, kokia pavojinga mūsų Baltijos jūra. Žiūrėdama savo filmą retrospektyviai atsuku įvykius atgal ir pasvarstau: kaip mums išvis tai pavyko?. Baltija laikoma viena sudėtingiausių ir pavojingiausių jūrų pasaulyje – ji tamsi, ypatingai prastas matomumas, srovės, bangos, o sąlygos akimirksniu gali pasikeisti. „Nuskendusi žemė“ – pasakojimas apie Baltijos dugne slypinčius reliktinius miškus ir povandeninį archeologą, profesorių Vladą Žulkų.
Visoje mano povandeninėje istorijoje yra labai svarbus žmogus – Toma Sabaliauskienė. Ji patikėjo ir finansavo mano povandeninės kino kameros techniką ir sutiko finansuoti ilgametražio filmo gamybą, kurią pradedame dabar ir planuojame filmuoti kitais metais.
Ir visa tai Tave atvedė į dar didesnį nuotykį – vyksti į NASA, kur po vandeniu filmuosi į misijas kosmose besiruošiančiais astronautus?
Tai tikrai skamba kaip iš kosmoso srities (juokiasi). Būti pastebėtai ir pakviestai šios srities profesionalų iš Los Andželo – didelis įvertinimas. Įdomu, kad prieš šiuos mokymus teko pasirašyti daugybę dokumentų, turėjau praeiti medicininę patikrą, paruošti savo kaip povandeninės operatorės portfolio ir CV, gavau griežtus reikalavimus dėl specialaus aprangos kodo NASA – išskirtinai tik business casual apranga iki kol nepersirengi į nardymo aprangą. Sutartyse tiksliai išvardinta, kokiomis temomis negalima kalbėti, smulkiai aprašytos elgesio taisyklės. Tikiu, kad mano filmas „Nuskendusi Žemė“ man prišaukė visas ateinančias galimybes.
Esu vienintelė Baltijos šalyse dirbanti su profesionalia povandenine kino įranga GATES, kuri yra rankomis surinkinėjama USA, su kuria filmuojamos didžiausios pasaulyje kino produkcijos, tad ne tik daug tikiuosi išmokti, bet ir daug tikimasi iš manęs. O kaip seksis – būtinai papasakosiu grįžusi iš Hjustono.
