„Pirmą kartą Vladą Garastą sutikau 1979 metais Kauno sporto halėje, kovo mėnesį. Kauno „Žalgiris“ žaidė TSRS aukščiausioje lygoje. Per vienas rungtynes prie manęs priėjo Žalgirio miesto tarybos pirmininkas ir paprašė padaryti minutės interviu su Vladu Garastu. Jis taip pat pasakė, kad Garastas nuo rudens taps komandos vyriausiuoju treneriu.
Priėjęs prie Garasto pasakiau, kad noriu padaryti interviu. Jis iš karto atsakė, kad apie komandą ir jos žaidimą kalbėti nenori. Tada pasakiau, kad man nereikia kalbėti apie žaidimą. Aš noriu, kad papasakotų apie save ir savo kelią krepšinyje. O pokalbio metu dar užsiminiau, kad man jau buvo pasakyta apie jo būsimą paskyrimą treneriu. Taip prasidėjo mūsų pažintis, o nuo to kovo praėjo 47 metai“, – naujienų portalui Žmonės.lt pasakojo V.Mačiulis.
Po pažinties jiedu palaikė ryšį ir dažnai bendraudavo telefonu.
„Ar laimėdavome, ar pralaimėdavome, po rungtynių po porą valandų prakalbėdavome laidiniu telefonu. Kartais net taip, kad niekas kitas negalėdavo prisiskambinti. O mes, tarsi „bobutės“, viską aptardavome iki smulkmenų. Taip ir gyvenome – nuolat bendraudami. Per tą laiką man buvo žinomos visos Vlado paslaptys, džiaugsmai, šeimos reikalai ir rūpesčiai. Tikrai buvome labai artimi. Jis turėjo ypatingą humoro jausmą, tą savitą „gaidelę“, kuri visada jausdavosi. Mes puikiai sutardavome“, – teigė garsus žurnalistas.
Žurnalistas pasakojo, kad jo darbui Vladas visuomet jautė didelę pagarbą.
„Kaip žurnalistas, žinoma, negali visiems įtikti. Būna padarai interviu, ir vieni po to nebenori net sveikintis. Sako, kad ne taip pakalbėjai, kad klausimo nereikėjo užduoti, arba kad reikėjo išmesti atsakymą, ir taip toliau... Tačiau Vladas per tuos kelis šimtus interviu niekada nepasakė, kad kažkas buvo ne taip sumontuota ar kad operatorius pasirinko netinkamą rakursą. Visada padėkodavo ir visada pagirdavo“, – šyptelėjo garsus vyras.
Prisiminęs ilgametį bičiulį, V.Mačiulis pabrėžė, kad didžiausia Vlado Garasto stiprybė buvo ne tik trenerio talentas, bet ir žmogiškosios savybės.
„Jis buvo labai žmogiškas. Tiesiog rūpinosi žmonėmis, ir dabar, kai sėdžiu ir peržiūriu jo mintis, tai dar aiškiau matau. Jis pirmiausia buvo nuostabus žmogus, o tik po to – treneris. Nes suvaldyti tą „kaimenę“ krepšininkų, kur kiekvienas yra individualybė, savos srities korifėjus, žinantis savo vertę, net jei kartais būna sudėtingas, – tai nepaprastas darbas. Treneriui reikėjo taip sujungti penkis žaidėjus aikštelėje ir dar dvylika už jos ribų, kad jie būtų vieningi, nesipyktų, vienas kitą palaikytų ir kartu siektų pergalių. Tai buvo tikras menas“, – kalbėjo Vidas.
V.Mačiulis prisiminė ir paskutinį susitikimą su Vladu Garastu. Žurnalistas neslėpė, kad žinia apie ilgamečio bičiulio mirtį jį užklupo netikėtai, nes dar prieš kelias dienas lankė trenerį ligoninėje ir nematė ženklų, leidusių nujausti artėjančią netektį.
„Balandžio 29 dieną Kauno klinikose jam iš šlapimo pūslės buvo pašalinti akmenukai. Vėliau jis gulėjo gastroenterologiniame skyriuje, o paskui buvo perkeltas į Panemunės slaugos ligoninę. Prieš penkias dienas paskutinį kartą bendravau su juo palatoje. Ir, atleiskit, bet apie mirtį net minties neturėjau“, – kalbėjo vyras.
Kalbėdamas apie netektį, V.Mačiulis neslėpė emocijų. Pasak jo, Vladą visų pirma prisimins ne kaip legendinį trenerį, o kaip jautrų, pagarbų ir žmogišką žmogų, kuris net sudėtingiausiose situacijose išsaugodavo pagarbą aplinkiniams.
„Žinia mane tai iš tiesų labai paveikė. Vakar vakare dar planavau nuvažiuoti, bet nepavyko, galvojau, kad nuvažiuosiu šiandien. Ir staiga – skambutis. Pasakė, kad šiandien mirė Vladas Garastas. Tai mane labai sukrėtė. Apskritai žmonių ligos, mirtys… neduok Dieve. Aš pats esu jautrus žmogus, kaip ir Vladas buvo jautrus. Jis gal kartais atrodydavo, kad viską priima ramiai, bet iš tikrųjų labai viską išgyvendavo viduje. Tais laikais buvo visko – ir pavydo, ir nepasitenkinimo, ir įvairių kalbų. Tačiau jis išliko žmogumi. Galiu daug faktų pasakyti, bet svarbiausia – jis išliko žmogumi. Jis niekada nieko neniekindavo – nei duodamas interviu, nei šiaip bendraudamas. Niekada iš jo neišgirdau nė vieno pikto žodžio apie kitą žmogų, net ir apie tą, kuris galbūt jo akyse to vardo nebuvo vertas“, – dalijosi pašnekovas.
Paklaustas apie paskutinį pokalbį, Vidas pasidalijo: „Tą dieną atėjo gydytoja, pamatavo jam kraujospūdį – viskas buvo gerai. Tada pradėjau jam pasakoti: „Treneri, sekmadienį buvau Kazimiero Budrio šeimų krepšinio turnyre Klaipėdoje. Tarp aštuonių komandų buvo ir vieno jūsų gero pažįstamo šeimos komanda – Mindaugo Balčiūno. Žinot?“ Jis iškart nudžiugo: „Kaip tai nežinau? Jis juk buvo mano generalinis sekretorius, kai buvau Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas." Papasakojau, kad turnyre dalyvavo visa Balčiūnų šeima – žmona, dukra ir du sūnūs ir laimėjo 6 vietą. Tuomet treneris labai nudžiugo: „Ar žinai, koks nuostabus žmogus yra Mindaugas Balčiūnas? Kaip žmogus, kaip prezidentas. Taip ant jo puolė, kaip kažkada ir ant manęs. Nežinau, kodėl žmonės taip pyksta. Aš visada sakiau, kad Balčiūnas dar parodys, ko yra vertas. Visą laiką jį palaikiau, labai norėjau, kad jis taptų prezidentu, ir jis dar ne kartą įrodys savo vertę.“ Man labiausiai įsiminė tai, kad net gulėdamas ligoninėje jis rasdavo priežasčių pasidžiaugti kitais žmonėmis. Išgirdęs apie savo buvusį mokinį ir bendražygį, jis nuoširdžiai džiaugėsi jo veikla ir pasiekimais.“
Vidas taip pasakė, kokį paskutinį „norą“ buvo išreiškęs Vladas.
„Pamenu, kartą jam pasakiau: „Treneri, jūs dar sulauksit 100 metų.“ Jis tik nusišypsojo ir atsakė: „Ne, nesulauksiu tų 100 metų. Bet vieno norėčiau, kad nereikėtų kaip daržovei gulėti lovoje. Pažiūrėkit, kiek jau visko esu praėjęs.“ Ir, man atrodo, ta jo svajonė išsipildė. Gyvenimo pabaigoje jam teko išgyventi labai skaudžias netektis. Staiga mirė sūnus Virgilijus, o pernai amžino poilsio išlydėjome jo žmoną Ireną, su kuria buvo pragyvenęs daugybę metų. Po šių netekčių jam buvo sunku. Kalbėdavomės telefonu, ir jis kartais sakydavo: „Viskas būtų gerai, bet ta vienatvė...“ Žinoma, jis turėjo dukrą, artimuosius, tačiau visi turi savo šeimas, savo gyvenimus. Negali nuo ryto iki vakaro būti šalia tėčio, kad ir koks brangus jis būtų. Man atrodo, kad jis išėjo be didelių kančių, be dejonių ir be skausmų. Aš jo paklausiau: „Ar, treneri, ką nors jums skauda?“ O jis atsakė: „Ne, man nieko neskauda, tiktai silpna.“
Ketvirtadienį 21.20 val. Vidas Mačiulis kviečia įsijungti „Lietuvos ryto“ televiziją, kur bus rodoma speciali „Krepšinio pasaulyje“ laida, skirta Vlado Garasto atminimui.
