Kokius įspūdžius parsivežėte iš „Be2gether“, kur antrą kartą gyvai koncertavote didelei miniai?
Marius. Kai pats dalyvauji, negali pamatyti, kaip atrodai. Dabar svajoju pažiūrėti, kaip mes iš tikrųjų atrodėme.
Saulius. Smagiausias jausmas, kad nors dar nesame išleidę savo debiutinio albumo, tačiau jau per antrąjį koncertą turėjome progos pamatyti, kaip žmonės reaguoja į mūsų muziką – jiems smagu, nesukeliame žiovulio ar šleikštulio.
Marius. Ypač smagu, kai mes grojame dainas, kurių žmonės dar nežino, bet jie „pagauna“, ką mes norime pasakyti, stebi, linguoja...
Tai kada pagaliau nerimstantiems gerbėjams į rankas atiduosite savo debiutinį albumą, kurio jie laukia nuo kovo mėnesio?
Marius. Oi, mes nerimstame jau trejus metus. (Juokiasi) Svarbiausia, kad jis jau pabaigtas, suradome gerus partnerius ir su jais kartu dirbam, sekam jų veiksmus, jie – mūsų.
Saulius. Rugsėjo pradžioje albumas turėtų pasirodyti naujuose „Sony Ericsson“ telefonuose, o jau rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje turėtumėme jį pagaliau atiduoti klausytojams. Lietuvoje daryti tai, ką tu nori, ir nesitaikyti – labai sunku. Mums labai smagu, kad atsirado tokie partneriai, kurie nori mums padėti. Mes gauname finansavimą tolesniems savo darbams ir nemanau, kad tai yra kažkoks parsidavimas.
Marius. Jeigu gerbėjai tikrai laukia, tai palauks. Gal bus net skaniau. (Juokiasi)
Kaip reagavote, kai „Sony Ericsson“, turintis sutartis su L. Kravitzu, Madonna ir kitomis muzikos žvaigždėmis, pasiūlė bendradarbiauti?
Saulius. Nusiraminome, nes tas nuolatinis spėliojimas, ar tavo kūryba kitiems patiks, ar nepatiks, slegia.
Marius. Dvejus metus viską darėme patys, be jokių leidybinių kompanijų. Todėl pajutome didelį palengvėjimą, nes dabar jau galime planuoti savo ateities veiksmus, o ne taip, kaip anksčiau – skaičiuoji, kiek iš kažkur uždirbsi ir kiek galėsi skirti grupės veiklai.
Norisi nuvažiuoti į gerą, pasaulinio lygio studiją, kad gautum tą pasaulinio lygio kokybę, kurios taip norisi. O tai kainuoja irgi ne vieną ir ne dešimt tūkstančių, daug daugiau. Lietuvoje visi kuria kažką panašaus į studijas, tai iškart pagal kokybę gali suprasti, kur lietuvis groja, o kur – užsienietis.
Saulius. Prieš 20-30 metų studija muzikantams būdavo kaip šventykla – vieta, kur tavo idėjos tampa kūnu. Todėl studijose būdavo nerūkoma, laikomasi etiketo. O dabar, atsiradus PC kartai, viskas susiniveliavo, tapo paprasta. Kai patenki į tikrą studiją, žinai, kiek ji kainuoja – kaip muzikos kūrėjas pradedi jausti atsakomybę už tai, ką darai. Mes stengiamės išsaugoti senas muzikos kūrimo tradicijas.
Marius. Kitaip gali tą darbą pragerti, „pratūsinti“ ir viską iššvaistyti.
Kur jūs įrašinėjote savo pirmąjį albumą?
Saulius. Pradinį maketą įrašėme savo studijoje, o tada viską vežėmės į Rygą, į aukšto lygio „Sound division“ įrašų studiją. Joje įrašinėja grupės iš Didžiosios Britanijos, Rusijos, Estijos, kviečiamas ir pirmųjų „Depeche mode“ albumų prodiuseris Johnas Fryeris su savo prodiusuojamomis grupėmis.
Ten yra tokios sąlygos, kurios laikomos normaliomis visame pasaulyje. Ir tai kainuoja.
Kaip jūs vadinate muziką, kurią kuriate?
Marius. Niekas nežino, kas yra „Happyendless“. Vieni mus pristato kaip šokių elektroninės muzikos kūrėjus, nors, manau, kad žmonės scenoje girdi visai kitką.
Saulius. Aš seniai galvoju, kad mes „kalam“ roką su lengva elektronine priemaiša.
Marius. Nors šiaip mes „darome“ gerą „popsą“. Ta riba tarp „popso“ ir blogo „popso“ yra labai slidi. Man atrodo, kad mes mokame išlaviruoti, tada tai neatrodo banaliai, o gražiai.
Pirmasis albumas dar neparodys mūsų išgrynintų, todėl jau galvojame ir apie antrąjį, su kuriuo jau pasirodysime tokie, kokie būsime. Pirmasis – labiau eksperimentinis.
Dar nepristatėte pirmojo, o jau galvojate apie antrąjį albumą?
Saulius. Ir apie trečiąjį jau galvojame, kadangi turime labai daug medžiagos. Manau, jei labai užpyktume vienas ant kito, per tris mėnesius padarytume trečiąjį. Esame labai skirtingi žmonės: vienas groja pianinu, kitas – gitara, Andrius, pavyzdžiui, gali „padaryti“ labai geros šokių muzikos, Marius gali sukurti bažnytinių melodijų, o aš, tarkim, latino stiliaus kūrinių. Kai mes taip galvojam, tai ir prigalvojam. (Šypsosi)
Marius. Sako, Dievas myli trejybę, tai galbūt iš tų trijų skirtingų pasaulėlių, skirtingų žmonių kažkas ir išeina. (Juokiasi)
Kokios muzikos jūs patys klausotės?
Marius. Mes mėgstam viską – ir Mozartą, ir Bachą, ir Britney Spears, ir Jacksoną, ir t.t. Kiekvienoje srityje yra profesionalų.
„Happyendless“ nespjauna į Britney Spears?
Marius. Tikrai ne. Tegul padaro kas nors tokių „gabalų“ kaip Britney!
Saulius. Kaip galima juoktis iš tokio darbo, kuris atnešė 200 milijonų? Tai reiškia, kad jis yra gerai padarytas, gerai „išsuktas“.
Marius. Koks skirtumas, kokį muzikos stilių tu groji, svarbu, kad būtų „draivas“. Pas Ciciną irgi „draivo“ yra. Mes suprantame, kad jo muzika yra neintelektuali, paprasta, bet ji vis tiek turi kažkokį kabliuką, kuris žmones tempia. Ir čia nieko nepadarysi. Kažkada iš jo juokėsi, o dabar princu vadina...
Saulius. Nėr ant ko pykti, reikia tik daryti. Iš kitos pusės, kuo daugiau Lietuvoj šlamšto, tuo daugiau dirvos lieka geroms idėjoms. Tuo geriau mums. (Juokiasi)
Laukite pokalbio su „Happyendless“ tęsinio...
