Sekite 15min Google
Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms, Vilius ir Violeta Tarasovai pristato naują Stano sukurtą dainą „Mama, pastačiau namą“. Tačiau už šio kūrinio slypi istorija, apie kurią atlikėjams iki šiol nelengva kalbėti.
Kai Stano pasiūlė Tarasovams įrašyti naują dainą, Viliaus tėtis sunkiai sirgo. Tuo metu atlikėjui mažiausiai rūpėjo muzika.
„Stano parašė, kad turi mums dainą ir jau įsivaizduoja mus ją dainuojančius. Tačiau mano mintys sukosi tik apie tėtį. Pasakiau, kad dabar ne laikas. Bet kažkodėl ta melodija manęs nepaleido. Kiekvieną rytą vaikščiodavau Girulių miške ir ją niūniuodavau. Tai buvo akimirkos, kai likdavau vienas su savo mintimis, baime ir skausmu“, – prisimena Vilius.
Po pasivaikščiojimų sekdavo kelionės į ligoninę. Kiekviena diena artino prie atsisveikinimo, kuriam neįmanoma pasiruošti.
„Po tėčio mirties atėjome tos dainos įrašyti. Ji tapo mano būdu išgyventi tai, ko neįmanoma paaiškinti žodžiais“, – sako atlikėjas.
Skaudi netektis palietė ir Violetą, kuriai vyro tėtis taip pat buvo labai artimas.
„Mačiau Viliaus išgyvenimus, jaučiau savo pačios netektį ir supratau, kad kartais nėra žodžių, kuriais galėtum paguosti mylimą žmogų. Lieka tik buvimas šalia, prisiminimai ir meilė, kuri niekur nedingsta. Todėl ši daina man taip pat labai asmeniška“, – atvirauja Violeta.
Daina apie mamą tapo atsisveikinimu su tėčiu
Paradoksalu, tačiau Stano dainą „Mama, pastačiau namą“ iš pradžių parašė apie mamos ilgesį. Vis dėlto gyvenimas kūriniui suteikė visai kitą prasmę.
„Nors daina iš pradžių buvo skirta tiems, kurie neteko mamos, mums ji tapo daina apie artimo žmogaus netektį apskritai. Apie meilę, ilgesį ir ryšį, kuris išlieka net tada, kai žmogaus nebegalime apkabinti“, – pasakoja Vilius ir Violeta.
Neatsitiktinai daina pristatoma artėjant Vėlinėms – laikui, kai uždegame žvakutes ant artimųjų kapų ir prisimename tuos, kurių jau nebėra šalia.
Tačiau atlikėjai sako, kad ilgesiui nereikia ypatingos datos. Kartais užtenka pažįstamos melodijos, kad sugrįžtų visi prisiminimai.
„Nesvarbu, ar netekome mamos, tėčio, ar kito brangaus žmogaus – meilė niekur nedingsta. Ji lieka mumyse, mūsų prisiminimuose ir kartais… dainose“, – sako Vilius ir Violeta Tarasovai.
