Folkroko kolektyvas šią dainą įrašė kartu su bliuzo atstovu, lūpinės armonikėlės virtuozu Aleksandru Belkinu.
Šį kartą kolektyvas pasirinko vėlyvesnių laikų (20 a.), daugeliui puikiai žinomą lietuvių liaudies dainą.
Grupės lyderis, kompozitorius bei prodiuseris Robertas Semeniukas, aranžuodamas šį kūrinį, pasirinko kantri stilių ir sukūrė naują, netikėtą šios dainos interpretaciją.
Jos skambesys ir stilistika gerokai skiriasi nuo daugelio grupės dainų. Pasirinktas neįprastas, kiek ironiškas, grupės įvaizdis – šiaudinės skrybėlės, austos juostos, lininiai, balti marškiniai, ilgaauliai batai, vilnonės liemenės, o tai tikrai nėra kasdienis muzikantų įvaizdis.
Klipas buvo filmuojamas Vilniuje, prie Pilaitės malūno, jo operatorius – Justinas Šeibokas.
„Idėja gimė labai paprastai. Kartą apsilankiau mamos choro koncerte Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje ir išgirdau šią dainą, man ji labai patiko ir iškart užsimaniau ją aranžuoti.
Mintyse jau įsivaizdavau instrumentus ir atlikėjus. Man artimas vakarietiškas bliuzas bei kantri stilius, o ir ši melodija puikiai „nugula“ ant kelių akordų harmonijos. Papildžius dainą slaid gitara ir armonikėle, daina skamba gaivališkai ir jaukiai. Netrukus gimė ir visa klipo idėja“, – prisimena Robertas.
Muzika – Roberto Semeniuko ir lietuvių liaudies, žodžiai – lietuvių liaudies.
