Sekite 15min Google
Artūras Janauskas daugiau nei du dešimtmečius savo gyvenimą sieja su sportu. Buvęs profesionalus lengvaatletis, daugkartinis Lietuvos čempionas ir prizininkas, baigęs aktyvią sportinę karjerą, savo patirtį pritaikė trenerio darbe. Šiandien jis dirba sporto treneriu ir vadovauja savo įkurtai privačiai sporto studijai „Sport Room“. Tačiau greta sporto Artūro gyvenime visuomet buvo ir kita, ne mažiau svarbi aistra – muzika.
„Dainavimas man visada buvo atgaiva sielai. Dainuoti pradėjau dar darželyje, vėliau savo muzikinį kelią tęsiau muzikos mokykloje. Nors sportas tapo mano profesija, muzika niekada nebuvo dingusi. Pastaroji buvo ta erdvė, kurioje galėjau išreikšti kitokį jausmą, kitokias emocijas ir parodyti savo jautrią ir menišką pusę“, – pasakoja muzikinio projekto „Žvaigždžių duetai“ dalyvis Artūras.
Naujoji daina „Vėl kvėpuoju“ gimė bendrame kūrybiniame procese su viena ryškiausių Lietuvos atlikėjų Monika Linkyte. Dainos žodžiai gimė Artūrui ir Monikai kartu dirbant studijoje, kalbantis apie asmeninius išgyvenimus, vidinius suvaržymus ir norą išsilaisvinti. Muzikinė kūrinio dalis bei aranžuotė buvo kuriamos kartu su prodiuseriu Marku Bagdanovu, padėjusiu išgryninti dainos skambesį ir sustiprinti jos emocinę atmosferą.
„Šios dainos žodžius ir muziką kūrėme ir išjautėme kartu su Monika ir Marku, studijoje. Norėjosi, kad kiekviena eilutė būtų tikra, kad joje atsispindėtų emocijos, kurias kiekvienas esame patyrę. Man ši daina labai asmeniška. Ji tarsi suteikia galimybę paleisti savo suvaržymus ir atsiverti pasauliui, parodyti kitas savo galimybes per jautrumą muzikoje“ – sako Artūras.
Dainos istorija prasideda žodžiais: „…Taip ilgai ieškojau. Savęs tiek paaukojau. Plaučiuose jau oro nebėra…“ Šios eilutės atskleidžia žmogaus vidinį nuovargį, ilgai trukusias savęs paieškas ir būseną, kai stengdamasis atitikti aplinkinių lūkesčius žmogus pamažu praranda ryšį su savimi. Oro trūkumas čia tampa emocinio išsekimo ir vidinės laisvės stokos metafora.
Tačiau dainoje ši būsena pamažu keičiasi. Žodžiai „…Audroj ilgai klajojau. Lietum skausmus nuploviau…“ simbolizuoja nueitą kelią, patirtus išgyvenimus ir gebėjimą paleisti praeitį. Audra tampa vidinių prieštaravimų simboliu, o lietus – apsivalymo ir naujos pradžios ženklu. Tai akimirka, kai žmogus pradeda išsilaisvinti iš to, kas ilgą laiką jį slėgė.
Pagrindinė kūrinio mintis atsiskleidžia priedainyje: „…Aš ir vėl kvėpuoju. Aš žinau, aš žinau, ko aš noriu...“ Šie žodžiai tampa savotišku asmeniniu pareiškimu apie sugrįžimą į save. Po ilgų ieškojimų ir abejonių ateina aiškumas, vidinė ramybė ir drąsa gyventi taip, kaip iš tiesų nori.
Būtent šią emocinę kelionę vizualiai perteikia Lion Ceccah režisuotas muzikinis klipas, kuriame susipina trys siužetinės linijos – balta erdvė, juoda erdvė ir simbolinis pabudimas iš sapno.
Pirmojoje istorijoje Artūras vaizduojamas baltoje, minimalistinėje erdvėje, kurioje stovi stalas su juodu senoviniu telefonu. Aplink jo kūną apsiviję juodi telefono laidai tampa vienu ryškiausių klipo simbolių. Jie atspindi žmogaus mintis, baimes, prisirišimus ir nematomus suvaržymus, kurie kartais neleidžia laisvai judėti pirmyn. Ši vizualinė būsena glaudžiai susijusi su dainos pradžioje išsakomu vidiniu nuovargiu ir savęs paieškomis. Balta erdvė iš pirmo žvilgsnio atrodo rami ir tvarkinga, tačiau joje esantys laidai atskleidžia visai kitą – vidinio susikaustymo – jausmą.
Antroji istorija persikelia į kontrastingą juodą erdvę, kurioje pasirodo Monika Linkytė. Čia taip pat svarbus telefono motyvas, simbolizuojantis ryšio, supratimo ir artumo paieškas. Dvi skirtingos erdvės tarsi atspindi du vidinius pasaulius, kuriuos jungia noras būti išgirstam ir suprastam.
Telefonai ir laidai visame klipe įgauna dvejopą prasmę. Telefonas tampa bandymu užmegzti ryšį ne tik su kitu žmogumi, bet ir su pačiu savimi, o laidai atskleidžia paradoksą – tai, kas turėtų jungti, kartais gali ir varžyti. Balta ir juoda erdvės nėra gėrio ir blogio priešprieša. Jos veikiau simbolizuoja skirtingas emocines būsenas, vidinius prieštaravimus ir žmogaus pastangas atrasti pusiausvyrą tarp savo minčių, jausmų ir išorinio pasaulio.
Visą šią simbolinę istoriją vainikuoja trečioji klipo siužetinė linija, atsiskleidžianti jo pabaigoje. Iki tol vyravusi sapniška, mistiška atmosfera pasikeičia – iš simbolių kupino pasaulio pereinama į gyvybingą ir gražią realybę. Tai tarsi pabėgimas iš sapno, kuriame žmogus buvo įstrigęs savo mintyse ir suvaržymuose. Šis virsmas simbolizuoja vidinį išsilaisvinimą, gebėjimą paleisti baimes ir iš naujo atrasti gyvenimo grožį.
Klipo finalas tampa vizualiniu dainos priedainio atspindžiu. Žodžiai apie sugrįžusį kvėpavimą ir aiškų savo norų suvokimą čia įgauna dar stipresnę prasmę – žmogus ne tik išsilaisvina iš vidinių ribų, bet ir pagaliau leidžia sau gyventi visavertį gyvenimą.
„Man klipo pabaiga yra viena svarbiausių visos istorijos dalių. Tai tarsi pabudimas iš sapno, kuriame ilgą laiką buvai įstrigęs savo mintyse ir suvaržymuose. O tada atsimerki ir pamatai, koks gražus iš tiesų yra gyvenimas. Pajunti laisvę, lengvumą ir norą priimti viską, ką jis tau dovanoja. Tai akimirka, kai pagaliau galiu pasakyti – aš vėl kvėpuoju“, – klipo idėją apibūdina Artūras. Pasak jo, šis kūrinys žymi ir asmeninį norą atsiverti, parodyti kitą savo asmenybės pusę bei išdrįsti žengti už įprastų ribų.
Šiuo metu jaučiu didžiulį norą kurti, dainuoti ir atskleisti kitą savo asmenybės pusę. Muzika man nėra bandymas pakeisti vieną gyvenimą kitu – tai galimybė dar labiau pažinti save ir pasidalinti tuo su kitais“, – sako Artūras.
Įvertinkite:
