Pirmiausia – apie akį traukiančias, nors ne tokias ir įdomias dekoracijas bei kostiumus, už kurių nuotraukų soc. tinkluose, net ir patiems to nenorint, akis, tikriausiai, užkliuvo. Laiptai kaip iš garsiųjų M.C.Escherio piešinių ir išdidinti vaikų žaidimų aikštelių objektai drauge su vienspalviais sportiniais kostiumais ir atgrasančiomis kaukėmis labai primena distopinius „The Prisoner“, „Tarnaitės istoriją“ ir tą patį „Netflix“ „Money Heist“. Akivaizdu, kad nuo pat premjeros rugsėjo 17 d. serialas buvo pasiruošęs tapti bent jau memu.
(Apie antrą „Squid Game“ sezoną dar neskelbiama, tačiau lažintis, jog tęsinio nebus būtų taip pat neprotinga, kaip pasitikėti kuo nors žaidžiant stikliniais rutuliukais tame pačiame seriale.)
Jame taip pat gausu žaidimų elementų, kas, pasirodo, labiausiai ir sudomino mano paauglius. Pagrindiniai istorijos herojai, tikri nelaimėliai įkurdinti atokioje saloje, yra priverčiami žaisti kruopščiai apgalvotas, bet mirtinas vaikystės žaidimų, kurių dalis pažįstama ir Vakarų kultūroms, o kiti, toks kaip squid game būdingas tik Korėjoje, versijas. Formuojasi ir keičiasi sąjungos; žaidėjai atskleidžia tikruosius savo ketinimus; pralaimėtojais iškart žiauriai atsikratoma. Šeši žaidimai, ištempti per devynias serijas, sužadina tiek populiarių realybės šou – kaip „Išlikimas“, tik su ginklais – tiek grynai kinetinius malonumus, sukeliamus per televiziją rodomų sporto varžybų ir esporto turnyrų.
