Ko gera nebuvo įmanoma išvengti, kad „popmuzikos karaliumi“ tituluotas atlikėjas buvo prieštaringai vertinamas šalyje, labai įtariai žvelgiančioje į globalizaciją. Vienas Prancūzijos apžvalgininkų pavadino M.Jacksoną „mūsų nerimą keliančio modernumo simboliu“.
M.Jacksonas nebuvo „pabaisa arba ateivis“ – iš tiesų atlikėjas buvo „mutantas“, mano dienraščio „Liberation“ apžvalgininkas Gerardas Lefortas.
Pasak dienraščio „La Nouvelle Republique“ žurnalisto Herve Cannet, M.Jacksonas buvo „nei baltas, nei juodas; nei senas, nei jaunas; nei vaikas, nei suaugęs; nei vyras, nei moteris“, o tikriausiai „tam tikras vištgaidis velniūkštis“.
Philippe'as Waucamptas dienraštyje „Republicain Lorraine“ rašė, jog „mažasis afroamerikietis tapo tam tikra svetimybe tarp juodaodžių ir baltaodžių, tarp jaunų ir senų – nesuklasifikuojamas, universalus ir kičinis, kaip ir jo muzika“.
Pasak Francis Broche iš dienraščio „Le Progres“, M.Jacksonas tikriausiai gali būti laikomas simboliu – „tačiau mūsų laikų simboliu, planetos masto reklamos vadu“.
Dienraščio „La Charente Libre“ apžvalgininkas Dominique'as Garraud pabrėžė, ankstyva 50 metų sulaukusio atlikėjo mirtis „bus sultingas kąsnis jo prodiuseriams, kaip ir jo įrašų pardavėjams“.
