Sekite 15min Google
Kai tuomet devyniolikmetė Luiza Silvério peržengė vienuolyno slenkstį, jos būsima bendražygė Francília Costa ten gyveno jau penkerius metus, skelbė BBC. Francília, užaugusi giliai religingoje šeimoje Šiaurės Rytų Brazilijoje, jau buvo davusi iškilmingus skurdo, skaistybės bei paklusnumo įžadus ir studijavo teologiją. Tuo tarpu Luiza į vienuolyną atvyko jausdama pašaukimą ir norėdama pabėgti nuo paauglystės „tuštumos“.
Jų pirmoji pažintis nebuvo draugiška. „Aš galvojau: kokia pasikėlusi, ką ji sau mano?“ – dabar juokdamasi prisimena Francília, o Luiza patvirtina, kad iš pradžių jautė lygiai tą patį. Visgi, abi moterys turėjo bendrą tikslą – tarnauti Dievui. Bėgant metams, pradinė trintis blėso. Dvi jaunos vienuolės pradėjo vis daugiau bendrauti, jų antipatija pamažu virto abipuse pagarba, o galiausiai – nuoširdžia draugyste. Tačiau kuo artimesnės jos darėsi, tuo labiau ėmė svyruoti jų pasiryžimas visą gyvenimą praleisti vienuolyne.
Lūžis ir sunkūs sprendimai
Pasaulį sukausčiusi COVID-19 pandemija tapo lūžio tašku. Francílią pradėjo kankinti panikos atakos dėl baimės užsikrėsti ir užkrėsti kitus. Pasak BBC, ji kreipėsi į psichoterapeutą, ir tai privertė ją iš naujo įvertinti savo gyvenimo pasirinkimus. „Vienuolės gyvenimas yra labai gražus, tačiau privalai turėti ir fizinę, ir psichologinę sveikatą. Neužtenka vien mokėti melstis“, – teigia ji.
Luiza taip pat susidūrė su sunkumais – po močiutės mirties ją apėmė depresija ir panikos priepuoliai. Terapija jai padėjo suprasti, kad psichikos sveikata turi būti pirmoje vietoje, net jei tai reiškia svajonės visam laikui likti vienuolyne atsisakymą.
Sprendimas palikti vienuolyną buvo be galo sunkus. Kai Luiza nusprendė išeiti pirmoji, Francília buvo šokiruota: „Mano Dieve! Mergina, būdama tokio amžiaus, randa jėgų viską pradėti iš naujo. Aš to net įsivaizduoti negalėjau, nors pasaulietiniame gyvenime buvau praleidusi daugiau laiko nei ji.“
Vis dėlto Luizos drąsa įkvėpė. Netrukus ir Francília priėmė sprendimą grįžti į pasaulietinį gyvenimą, rašo BBC.
Netikėtas jausmų protrūkis
Gyvenimas „už sienų“ pasirodė kur kas atšiauresnis, nei jos manė. Po septynerių metų vienuolyne Francílijai teko pirkti visiškai naują garderobą. Darbo paieškos varė į neviltį. „Įsivaizduokite darbo pokalbį. Tavęs klausia: Kokį išsilavinimą turite? O tu atsakai: Teologijos. Kokį darbą su tuo rasi?“ – prisimena ji.
Norėdamos sutaupyti nuomai, buvusios vienuolės nusprendė apsigyventi kartu. Ir būtent tada jų gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Vieną vakarą, žiūrint romantinę komediją „Meilė Veronoje“ (kurioje herojai iš pradžių vienas kito nekenčia, o vėliau įsimyli), Francília išdrįso prisipažinti Luizai apie savo tikruosius jausmus.
Nors paauglystėje abi moterys suprato esančios biseksualios, tai niekada netrukdė jų norui tapti vienuolėmis. „Mes tikrai norėjome gyventi celibate ir sekti savo tikėjimu. Niekada nesvarsčiau galimybės išeiti ir užmegzti santykių“, – atvirauja Luiza.
Tikėjimas, meilė ir nauja misija
Šiandien Luiza ir Francília yra susituokusios, rašo BBC. Nors katalikų bažnyčia vis dar nepripažįsta tos pačios lyties asmenų santuokų, moterys tiki, kad jų dvasingumas ir seksualumas yra neatsiejami.
„Žmogiškasis Jėzus ir dieviškasis Jėzus yra viena. Mūsų seksualumas ir tikėjimas taip pat negali būti atskirti, nes tai yra mūsų dalis“, – sako Luiza.
Nors jų vestuvėse bažnyčios atstovų nebuvo, buvusios bendražygės iš vienuolyno atsiuntė joms daug palaikymo žinučių ir maldų. Užuot stovėjusios prie bažnyčios altoriaus, moterys nusifotografavo prie joms šventos Mergelės Marijos statulėlės, kuri joms simbolizuoja dėkingumą ir šeimos pašventinimą.
Savo istorija pasidalinusios socialiniuose tinkluose, moterys sulaukė milžiniško palaikymo. Dabar joms nuolat rašo kiti LGBTQ+ bendruomenės nariai ir krikščionys, ieškantys atsakymų apie tikėjimo ir seksualumo suderinamumą.
Buvusios vienuolės sako atradusios naują pašaukimą. „Kiekviena erdvė, kurioje galime papasakoti savo istoriją, mums yra misijos tęsinys – išklausyti ir padėti žmonėms, – šypsosi Francília. – Visada sakiau: jei vieną dieną turėsiu kurti šeimą, Dievas man parodys, kokia ji turi būti. Taigi... mes čia. Kaip bebūtų neįtikėtina, jei šiame pasaulyje egzistuoja Kupidonas, mūsų atveju tai buvo Dievas.“
