Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tėvo ir sūnaus Miliškevičių tandemas skina pergales motokrose

Saulius ir Paulius Miliškevičiai
Michalo Gutowskio nuotr. / Saulius ir Paulius Miliškevičiai
Šaltinis: motociklininke.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Retro“ motociklų krosas pakeri ne tik greičiu, posūkiais, tramplinais, bet ir visa trasoje kunkuliuojančia energija bei azartu. Šis sportas žavus ne tik dėl dalyvių neblėstančio entuziazmo vairuoti būtent istorinius motociklus ir spręsti visas technines problemas, kurios neretai iškyla čia ir dabar: kas nors atsisuka, užsikemša, sulūžta ar net motorai suplyšta.

„Retro“ motokrosas yra ypatingas dar ir dėl to, kad čia kartu prie starto linijos stoja tėvai, sūnūs ir broliai. O greta, visai netoliese, už juos serga ir kiti šeimos nariai, giminė, kaimynai, kolegos ir kiemo draugai. 

Saulius (42 m.) ir Paulius (18 m.) Miliškevičiai jau ketvirti metai sėkmingai dalyvauja Lietuvos retro motociklų kroso čempionato 350 SP klasėje. Bendroje įskaitoje vyrai visada patekdavo į pirmąjį ketvirtuką, o pernai, 2014 m., iškovojo ir pirmąją vietą – tapo Lietuvos čempionais. 

SP reiškia motociklą su priekaba, taigi – vairuotoją su priekabininku. O tai reiškia, kad šiame sporte privalu besąlygiškai pasitikėti savo komandos nariu – porininku. 

Apie visa tai kalbamės su Sauliumi ir Pauliumi Miliškevičiais.

– Papasakokite, kaip viskas prasidėjo? Kaip kilo idėja dalyvauti čempionate, ir kodėl būtent „retro“ motociklu su priekaba?

Saulius: Sportuoti motociklais su priekabomis pradėjau 2000 m. Tada su draugais kupiškėnais važiavome motociklu, kuriame buvo įdėtas „Ural“ motoras. 

Birutės Mikalauskaitės nuotr./Saulius ir Paulius Miliškevičiai
Birutės Mikalauskaitės nuotr./P. ir S. Miliškevičiai

2002 m. pirmą kartą sudalyvavau čempionate ir iškovojau 2 vietą oro aušinamų variklių klasėje. Per visą tą laiką važiavome su motociklu „Zabel“, bet gaila, kad nepabaigėme sezono. Tada sporte padariau pertrauką ir užsiėmiau varžybų organizavimu. 

Lietuvos motociklininkų iniciatyva buvo sukurta nauja sporto šaka „Retro“. Pradėjau dalyvauti su „Uralo“ ir „Dniepro“ motorais, važinėjau tai su vienais, tai su kitais žmonėmis. O tada pagalvojau, kad auga sūnus... 

Šiame sporte pradėjau lopšyje – kažkaip čia buvo aiškiau, ką daryti. Tiesa, sėdėjau ir prie vairo – ten tikrai kitas jausmas. Tą malonumą palikau sūnui. 

Ir mokyti iš lopšio patogiau. Ir šiaip – su sūnumi nepavargstu važiuoti, nes išmokiau jį važiuoti pagal save. 

Michalo Gutowskio nuotr./Motokrosas
Michalo Gutowskio nuotr./Motokrosas

Turi baisiai dirbti smegenys: „buksavai“ posūky, meta šuolyje ir pan. – galvok, kaip važiuoti toje vietoje kitame rate.

Jaučiuosi šiek tiek kaltas, kad iš „retro“ mėgėjų (kur buvo lygios trasos), ši šaka tapo „retro“ motokrosu. Kupiškyje padarėme pirmąsias varžybas su „guzais“ ir per kalnus – taip ir prasidėjo...

O apskritai kalbant, kodėl „retro“ – tai kiekvienam savo: kam patinka seni motociklai ar pati idėja, o kam pigiau. Kaip kiekvienas judėjimas, taip ir šis – tai apmiršta, tai vėl atgyja. Svarbu tik, kad visai nenumirtų. 

Michalo Gutowskio nuotr./Saulius ir Paulius Miliškevičiai
Michalo Gutowskio nuotr./Saulius ir Paulius Miliškevičiai

Paulius: Nuo mažų dienų buvau vežiojamas vaiko vežimėlyje po garažus. Tėtis, ieškodamas detalių po Kupiškio kraštą, imdavo mane kartu. Taip pat vežėsi į varžybas ir treniruotes. Kartais pasvajodavau, kaip aš važiuosiu ar pabandysiu važiuoti su motociklu – tokiu, kaip tėčio. Pirmasis mano motociklas buvo mopedas „Delta“, o dvylikos metų išbandžiau ir tėčio sportinį motociklą su priekaba – tada įlėkiau į elektros stulpą. Reikėjo jį greitai suremontuoti, nes apdaužiau prieš pat varžybas.

Po kiek laiko tėtis pasiūlė dalyvauti kartu su juo, susikonstruoti motociklą – taip viskas ir prasidėjo. Pirkome „Ižą“, su kuriuo  mokiausi važinėti ir tuo pat metu gaminome motokrosinį motociklą „Iž Jupiter“ su „lopšiu“.

– Pagal keturių metų statistiką, judu tik viename etape nestartavote ir tik 3 – nefinišavote. Atrodo, jūsų technika „nepaveda“...

Prieš kiekvienas varžybas ruošiamės kaip „Tėve mūsų“, nes važiuojame laimėti

– Viename etape mes nestartavome, nes treniruotės metu sulaužėme pavarų dėžę , o nefinišavome 3 varžybose, nes sugedo technika: trūko grandinė, trasoje palikome stūmoklį, tad teko parsistumti. 

Prieš kiekvienas varžybas ruošiamės kaip „Tėve mūsų“, nes važiuojame laimėti. Tobulinome tai, kas gedo ir „nelaikė“ – silpnąsias vietas. Trečiaisiais metais šiek tiek pridėjome galios motorui. Svarbiausia buvo surinkti tokį, kuris atlaikytų 15 minučių „žviegimo ir pjovimo“, nes motoro trasoje negailime.   

Asmeninio archyvo nuotr./Saulius ir Paulius Miliškevičiai
Asmeninio archyvo nuotr./Saulius ir Paulius Miliškevičiai

– Ar teisybė, kad abiejų kartu – vairuotojo ir priekabininko – tinkamiausia bendra svorio masė yra 150 kg? Kiek tarpusavio susikalbėjimo, fizinės ištvermės, jėgos reikia varžybose? 

– Na, dėl svorio niekada nesidomėjome, nes važiuoja įvairūs žmonės su įvairiu svoriu. Buvo ir rietenų, pykčių, kuriuos, aišku, išsprendėme. Fizinės jėgos taip pat reikia, bet daugiausia – ištvermės: „lopšininkui“ – viso kūno ištvermės, o vairuotojui – dar ir smegenų, nes nuo jo priklauso dviejų žmonių likimas.

– Koks yra priekabininko vaidmuo? Ar jis – tarsi balastas?

– Taip, priekabininkas balansuoja. Posūkyje veikia išcentrinės jėgos, ir kad motociklas nevirstų, vien vairuotojo jėgos neužtenka. 

Taip pat „lopšininkas“ laviruoja ore. Ne visiems tai duota, ne visi tai daro. Bet jeigu jauti ir žinai savo komandos galimybes, galima motociklą pakreipti tinkama linkme, kai jis skrieja oru. Svarbiausia – nepersistengti, daryti švelniai.

Asmeninio archyvo nuotr./Saulius ir Paulius Miliškevičiai
Asmeninio archyvo nuotr./Saulius ir Paulius Miliškevičiai

– Koks linksmiausias ar įsimintinas įvykis, susijęs su šiuo sportu, jums yra nutikęs? 

– Panevėžyje pirmajame važiavime viename trampline skridome su sulinkusiais priekiniais amortizatoriais, o nusileidus – ir sulaužėme. Būtume nevažiavę antrajame važiavime, bet biržiečiai paskolino savuosius. Vėliau juos aplenkėme prieš pat finišą – taip atėmėme iš jų trečią vietą su jų paskolintais amortizatoriais.

Dažnas klausia, kodėl mes būname tokie purvini. Nes niekada nelošdavome starto, visada rinkdavome po vieną ir aplenkdavome. Sūnus tai išmoko po truputį, nes kelio niekas neduoda – reikia ieškoti vietos, prasibrauti.

– Kokie jūsų planai šiais metais? Ar dalyvausite čempionate?

– Šiais metais planai kūrybiniai: reikia susikonstruoti naują motociklą, tėčiui koją išsigydyti (kuri jau antrą kartą plyšo, kai vertėmės Rokiškio trasoje) ir kitais metais gal pavyks išvažiuoti į varžybas „750 SP Standart“ klasėje, kuri yra galingesnė. Juk silpniausioje jau turime pirmąją vietą.

Pauliaus Miliškevičiaus nuotr./Motociklas
Pauliaus Miliškevičiaus nuotr./Motociklas

Tačiau šie vyrai ne tik lenktyniauja. Jie padeda ir tiems, kas prašo motociklą suremontuoti ar pradėti važiuoti, rasti detalių. S. ir P. Miliškevičiai gyvena varžybų idėjomis: „norime jas rengti ir dalyvauti“. 

Jiedu prižiūri ir Kupiškio Uoginių motokroso trasą, taip pat prisideda prie žiemiškų varžybų ant Kupiškio marių, kurias organizuoja  Kupiškio kultūros centras. 

„Gražios marios – gražus renginys“ – sako Saulius.

Tiesa, per visą tą laiką, kiek vyrai jau yra šiame sporte, nebuvo originalių motociklų – visi su vieno gamintojo rėmais, su kito – motoru, su perdarytais amortizatoriais ar net ratais, pritaikytais bakais, sėdynėmis, sparnais. 

Vyrai, neretai iš šiukšlių ar „iš nieko“ pasidaro ratus, surenka, suklijuoja motociklą. Pavyzdžiui, sūnus Paulius per praeitą vasarą surinko „Iž Planeta“, kuri buvo sėkmingai išbandyta trasoje.  

„Gyvename motociklizmo idėja“, – vienas kitam antrina tėvas ir sūnus.

motociklininke.lt
Komentarai
Šioje istorijoje Motociklas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Gazas