Indrė dirba iniciatyvoje „Niekieno vaikai“, kurios darbuotojai rūpinasi vienišais vaikais ligoninėse bei krizių centruose. Iniciatyva vykdoma Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Palangoje.
Kita veikla, kuri jai asmeniškai labai svarbi, yra dalyvavimas iniciatyvoje „Žvelk giliau“. Indrė yra viena iš psichikos sveikatos ambasadorių ir įvairiuose renginiuose pasakoja kitiems apie tai, ką patyrė pati.
Ta patirtis – bandymas nusižudyti ir kopriklausomybė, nes Indrė augo su priklausomybę nuo alkoholio turėjusia mama. Nors tuo metu jai atrodė, kad išeities nėra, žvelgdama atgal moteris sako suprantanti: šviesa visada yra, tik į ją veda skirtingi keliai. Savo pavyzdžiu ji nori paskatinti žmones drąsiau kalbėti apie vis dar stigmatizuojamus psichikos sveikatos iššūkius, su kuriais susiduria patys arba jų artimieji, draugai, kaimynai. Taip pat – ir vaikai, dažnai dar patys nesuprantantys, kas su jais vyksta ir kokios pagalbos jiems reikia.
Buvo paskendusi vienišume
Nusižudyti Indrė bandė būdama paauglė. Jai tada buvo 13 metų. „Tuo metu jaučiausi vieniša, buvau tiesiog paskendusi vienišume ir nebemačiau prasmės gyventi, nors buvau tik vaikas“, – prisiminė moteris.
Tuo metu Indrė gyveno su mama ir tėčiu, tačiau pastarasis retai būdavo namuose – dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Šeimoje augo ir vyresnis brolis.
„Mano mama turėjo priklausomybę nuo alkoholio. Manau, kad tai mane ir paskandino į tą visą vienišumą, nes, nors mama fiziškai buvo šalia, bet emociškai aš jos neturėjau.
Dabar sakau, kad turėjau dvigubą gyvenimą: būdavo tarpų, kai mama išsiblaivydavo – aš tuomet būdavau be galo laiminga, nes viskas būdavo nuostabu. Bet labai greit ateidavo tas juodas periodas, ir man būdavo labai sunku ištverti, kada baigdavosi tas gerasis laikas. Blogiausia, kad niekada nežinodavai, kada taip nutiks.
Tiesa, kartais būdavo, kad jau eidama iš mokyklos ir lipdama laiptais į namus suprasdavau, kad jau dabar atėjo tas juodasis periodas. Tai buvo labai giliai persismelkę – tas skausmas, vienišumas ir baimė“, – apie gyvenimą vaikystėje su nuo alkoholio priklausoma mama pasakojo Indrė.
Kartais jau lipdama laiptais į namus suprasdavau, kad atėjo juodasis periodas. Tai buvo labai giliai persismelkę – tas skausmas, vienišumas ir baimė.
Nors ši našta mergaitę slėgė, bet pasidalinti su kitais nedrįso – draugams pasiguosti gėdijosi: „Atrodė, nepasakosi draugams tokių dalykų, gėda, tai tik tavo šeimos problema. Todėl apie tai tiesiog nekalbėjau. Seniau to niekas ir neskatino. Niekas niekada neklausė: „Kaip tu jautiesi?“.
Prisimindama tą laiką Indrė sako, kad iš dalies vaikiškoje galvoje užgimusias mintis apie savižudybę skatino ir namuose girdimos frazės: „Būdavo, mama grasindavo, kad nusižudys. Dabar, aišku, suprantu, kad tai buvo jos pagalbos šauksmas... Yra buvę ir situacijų, kai jau reikėjo kviesti greitąją medicinos pagalbą, ką dariau būtent aš. Taigi, ta tema, t.y. savižudybė, pas mus tarsi buvo legalizuota.“
Nors santykiai su tėčiu buvo geri, retai būdamas namuose jis nesugebėjo pamatyti, kas vyksta. Realios pagalbos – nei emocinės, nei kitokios – nesuteikė ir nė vienas kitas šalia buvęs suaugęs žmogus: mokytojas, kaimynas ar giminaitis.
„Tėtis nuolat būdavo kelionėse. Grįždavo tik kelioms dienoms. Pastovumo, į ką galėčiau atsiremti, įsikibti, nebuvo. Vyresnis brolis, kuris augo kartu, viską savaip išgyveno. Bet tuo metu mūsų santykiai nebuvo artimi. Tik vėliau, vyresnėje paauglystėje pradėjome daugiau kalbėtis, dalintis jausmais. Aišku, žinojo ir močiutės, tetos, bet apie tai buvo nekalbama“, – sakė Indrė, prisiminusi, kad iš kaimynių sulaukdavo tik komentarų: „Nu, tai vėl mama užgėrė?“.
Ruošdamasi pokalbiui su 15min, Indrė sako prisiminusi vieną kiemo kaimyną – keleriais metais vyresnį vaikiną, su kuriuo tuo metu jautė ryšį, nes žinojo – ir jo mama turi priklausomybę nuo alkoholio.
„Mes su juo niekada apie tai nešnekėjome, bet buvo žinojimas ir atjauta jam (o iš jo – man) ir susižvalgymai, rodantys, kad mes žinome, kas yra pas mus viduje. T.y. apie ką tas skausmas. Tada to nesupratome, bet dabar, kai prisimenu, tai man atrodė, kad jis – vienintelis žmogus, kuris supranta, kaip aš jaučiuosi. Mus jungė gili bendrystė“, – prisiminimu pasidalino pašnekovė.
Emocinės ir psichologinės pagalbos kontaktai
- Atsidūrus savižudybės rizikoje – interneto puslapis „Tu esi“ (suteikiama pagalba telefonu bei internetu).
- Daugiau informacijos apie savižudybę, pagalbą sau, savo mylimam ar artimam žmogui rasite ČIA.
Po ligoninės – tyla: „Tėvai galvojo, kad taip man padeda“
Po bandymo nusižudyti Indrė pateko į ligoninės Intensyvios terapijos ir reanimacijos skyrių. Iš to laiko jai labiausiai įstrigo, jog tik vienas žmogus paklausė: „Kodėl vaikeli?“.
„Nė karto nesulaukiau šito klausimo nei iš tėvų, nei iš medikų. Šitą klausimą uždavė tik viena slaugytoja, užėjusi naktį – prisimenu, kad buvo tamsu“, – apie skaudžią patirtį, įvykusią prieš daug metų, pasakojo Indrė.
Iš ligoninės ji grįžo į įprastą rutiną – apie tai, kas įvyko, niekas nekalbėjo, nepasirūpino, kad mergaitei būtų suteikta tokiu atveju būtina emocinė pagalba.
„Šeima tiesiog nusprendė mane paimti iš reanimacijos ir parsivežė namo. Po mamos mirties su tėčiu turėjome labai atvirą pokalbį ir aš jo paklausiau, kodėl tuo metu jie nusprendė toliau manęs negydyti? Klausiau: „Kodėl, tėti, tu nereagavai, nieko nedarei?“. Jis sakė, kad tuo laiku jie galvojo, kad taip darydami, padeda man. Sakė, kad bijojo, jog mane būtų išvežę į psichiatrinę ligoninę, „prifarširavę“ vaistų, būtų „įrašas“, vadinamas, „baltas bilietas“.
Šeima įsivaizdavo, kad jie mane nuo viso šito išgelbėjo, tiesiog parsivežė namo“, – atvirai sakė Indrė, papasakojusi, kaip toks tėvų sprendimas stipriai paveikė ją: „Aš tuo metu jaučiau gėdą. Jaučiausi prisidirbusi. Labai bijojau, kaip reaguos tėtis, kai grįš namo iš
kelionės. Nors jis nėra griežtas ar piktas, bet, pamenu, jaučiau didžiulę kaltę ir baimę. Nė vienas (nei tėtis, nei mama, nei brolis) taip ir nepaklausė, kodėl taip padariau?“.
Tėtis vėliau sakė bijojęs, kad mane būtų išvežę į psichiatrinę ligoninę, „prifarširavę“ vaistų, būtų „įrašas“.
Tais atvejais, kai apie įvykį buvo kalbama, pašaliniams buvo pateikiama sugalvota versija. „Pamenu, pas pediatrę nuėjus mama papasakojo, ką aš padariau. Ir paaiškino, kad viskas įvyko dėl to, jog įsimylėjau brolio draugą. Ji pati sugalvojo priežastį. Aš klausiau, stovėjau ir tylėjau“, – prisiminė Indrė.
Neturėdama galimybės išsikalbėti, suprasti priežasčių, dėl kurių bandė žudytis, moteris daug metų kentėjo. Indrė neslepia, kad ilgą laiką dėl savo patirties jautėsi be galo vieniša. Pasak jos, atrodė, kad tik jai taip buvo.
„Šitoje temoje buvo daug vienišumo, jaučiausi, kad aš kažkokia nenormali. Buvau bandžiusi žudytis, jaučiau gėdą. Pirmą kartą apie savo patirtį viešai kalbėjau, kai ėjau savanoriauti į „Jaunimo liniją“, per jų mokymus“, – sakė ji.
Ji neslepia, kad viena iš priežasčių, kodėl tapo iniciatyvos „Žvelk giliau“ ambasadore, yra noras parodyti, kad panašią patirtį turintys žmonės nėra vieni.
„Aš pati jaučiau norą dalintis, parodyti, kad ne vienas esame su tuo susidūrę, ir apie tai šnekėti. Tiesa, yra ir kita mano pusė, vidinis kritikas, kuris sako: „O kam čia išvis įdomu?“. Tačiau ne kartą susidūriau su žmonėmis, kurie ilgą laiką tylėjo, jiems buvo sunku, o po mano pasidalinimo išdrįso kalbėti. Todėl matau prasmę pasakoti apie savo patirtį“, – prisipažino Indrė.
Renginiuose – erdvė išsikalbėti
„Atliktas tyrimas rodo, kad Lietuvos visuomenė tolerantiškėja psichikos sveikatos sunkumų patiriančių asmenų atžvilgiu, tačiau stigma vis dar gaubia gyvenimą bendruomenėje, darbą, švietimą, sveikatos priežiūrą“, – sako iniciatyvos „Žvelk giliau“ savižudybių rizikos valdymo algoritmo koordinatorė Viktorija Andreikėnaitė.
Pasak jos, iniciatyva „Žvelk giliau“ skirta tiesiai ir atvirai kalbėtis psichikos sveikatos temomis, psichikos ambasadoriai dalijasi savo arba savo artimųjų išgyventa psichikos sveikatos patirtimi.
„Išgirdus ambasadorių išgyventas istorijas, įžvalgas, lengviau priimti savo ar savo artimųjų būsenas ir psichikos sveikatos patirtis, jei nutinka panašūs dalykai, mažėja vienišumo jausmas, lengviau pasiekiama
pagalba ir kaip visa to pasekmė – mažėja psichikos sveikatos stigma. Mes tampame laisvesni savo psichikos sveikatos patyrime bei lengviau priimame pagalbą, jei jaučiame, kad toks santykis su savimi ir su aplinka mūsų netenkina,“ – sako V.Andreikėnaitė.
Anot pašnekovės, psichikos sveikatos ambasadoriai yra žmonės, kurie jaučia prasmę pasidalindami savo ar savo artimojo išgyventais psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų patirtimis.
„Baigę mokymus, kuriuos veda „Žvelk giliau“ koordinatorius ir kurie padeda pajausti savo ribas, dalinimosi galimybes, padiskutuoti, aptarti, kas yra psichikos sveikatos sveikata, o kas yra sunkumai ir kuo jie skiriasi nuo sutrikimų, vėliau ambasadoriai veikia įvairiai, pvz., dalyvauja renginiuose“, – sako ji.
Renginiuose kalbama apie psichikos sveikatos stigmą bei diskriminaciją, taip pat sukuriama erdvė aptarti savo patirtis, o kartu ir pabendrauti, susipažinti su bendraminčiais, ramiai pasikalbėti prie puodelio kavos ar arbatos.
„Labai vertinu, jei mokymų metu galiu suteikti bent kiek lėtumo ir erdvės pokalbiams šiame greitame ir kupiname iššūkių pasaulyje“, – sako V.Andreikėnaitė, atstovaujanti ir Savižudybių prevencijos mokytojų asociacijai.
Visi ambasadoriai turi vienokios ar kitokios savižudybės patirties išgyvenimą.
Pasak pašnekovės, tarp šiais metais įvykusių renginių – „Open mic“ Katedros aikštėje, pranešimas „Skirtingų spalvų“ renginyjes M.Mažvydo bibliotekoje, daug diskusijų ir pokalbių kartu su Vilniaus m. Centro poliklinikos „Atviro centro“ jaunimui, pranešimas Krizių įveikimo centro metinėje konferencijoje savižudybių tema, kelios diskusijos mažesniuose miesteliuose, dalyvavimas Savižudybių prevencijos dienos minėjime kartu su „Vilnius sveikiau“ Vingio parke „Skirtingos spalvos“.
Psichikos sveikatos ambasadoriai filmuojasi ir laidose, socialinėse reklamose, kurie rodomi per televiziją, internete ir viešajame transporte. Visoje Lietuvoje organizuojamos teminių filmų peržiūros ir diskusijos.
„Taip pat ši iniciatyva turtinga socialinių kontaktų, kai ambasadoriai kalbasi ir dalijasi savo istorija individualiuose pokalbiuose renginių metu, per socialinius tinklus arba šiaip gyvenime. Kai kurie renginiai būna specifiškai skirti kam nors, bet iš esmės projektas skirtas visiems. Kuo daugiau visuomenės mus išgirs, tuo didesnis poveikis. Aišku, nesitikime, kad viskas įvyks taip greitai. Iš esmės viskas vyksta piltuvėlio formos principu. Svarbu išjudėti, o po to jau daug dalykų iš lūpų į lūpas“, – sakė pašnekovė.
Jos teigimu, šie metai atskleidė, kad patirtys yra labai jautru ir brangu: „<...> Kartais ateina ambasadoriai nuleidę galvas, nusivylę savimi, prašvaistę savo gyvenimą… Aš linkusi manyti, kad kiekvienas žmogus yra vertingas, kiekvieno patirtis yra neįkainojama ir autentiška. O jei žmogus priėjo iki noro dalintis, tai ir yra atsakymas. Toks žingsnis kažkam gali apsaugoti gyvybę ar parodyti kryptį. Tai yra labai daug.“
V.Andreikėnaitė pabrėžia – nė vienas nesame apsaugotas nuo krizės, ji gali ištikti kiekvieną. „Todėl be visų savo gyvenimo misijų ir prasmių visų pirma reikėtų nepamiršti esmės: miegoti, sveikai maitintis, judėti, matyti šviesą ir taip rūpintis savimi. Taip pat žinoti, kad legalu yra džiaugtis ir patirti malonumą“, – priminė pašnekovė.
Kodėl svarbu dalintis net ir skaudžiomis patirtimis?
„Šiemet turėjome kelias patirtis, renginius su straipsnyje savo istoriją papasakojusia Indre. Jos pasidalinimai labai jautrūs, išjausti ir suteikiantys vilties. Vienišumas, tylos siena, priklausomi tėvai – gali surezonuoti daug kam. Išgirsti Indrę gali būti gydanti patirtis, nauja pradžia. Mano siūlymas su tuo nelikti vieniems“, – sakė V.Andreikėnaitė.
Jai pačiai šis projektas padėjo suvokti, kokia subjektyvi ir individuali yra psichikos sveikatos sąvoka.
„Tai tikrai nėra vien apie diagnozes. Vieniems svarbu jas žinoti, suvokti, kas su jais vyksta, atrasti priežastis. Tačiau kiti, per daug nesigilindami ir nesiknaisiodami po gyvenimo traumas, geba nugyventi kokybišką gyvenimą. Psichikos sveikata yra skalė, ir tik patys galim atsakyti kur toje skalėje mes esame ir kiek mes norime sau padėti. Aišku, yra tam tikrų sutrikimų, kai psichiatrai gali padėti susigaudyti, nes pats žmogus tuo metu kitoje realybėje. Bet ir tai, sugrįžus į šią realybę, gydymas ir atsigavimas labai individualus reikalas.“ – teigė pašnekovė.
Ji taip pat yra susidūrusi su artimo žmogaus savižudybe. Būtent tai, pasak V.Andreikėnaitės, ją ir atvedė į šią sritį.
„Prieš 20 metų būčiau labai norėjus patekti į panašią iniciatyvą kaip „Žvelk giliau“, savitarpio pagalbos grupę ar kažką panašaus. Rasti bendraminčių tokiu gyvenimo laikotarpiu yra neįkainojama patirtis. Tuo metu man labai padėjo Jaunimo linijos „Draugo laiškai“. Dabar aš toliau ieškau, tyrinėju ir atsitapatinu nuo savo skaudžių patirčių psichoterapijoje bei dirbdama emocinio raštingumo srityjesu žmonėmis“, – atvirai pasakojo psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvoje žmonių, patyrusių savižudybę, koordinatorė V.Andreikėnaitė.
Pasak jos, džiugu, kad projektą nuspręsta pratęsti, tad „Žvelk giliau“ renginiai vyks ir toliau bei padės griauti stereotipus.
„Kitąmet, jei bus galimybė, tęsiu veiklą rašydama knygą apie psichikos sveikatos ambasadorių patirtis arba prisidėdama prie knygos rašymo. Be to, kviečiu jungtis ambasadorius bei bendraminčius. Kontaktus galima rasti puslapyje savizudybiuprevencija.lt“, – kvietė pašnekovė.
Daugiau informacijos apie pagalbą atsidūrusiems savižudybės rizikoje bei jų artimiesiems rasite interneto puslapiuose „Pagalba sau“ ir „Tu esi“.
