Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Danutė Kalinauskaitė: „Mokaisi iš gerų, bet nė kiek ne mažiau ir iš blogų rašytojų“

Danutė Kalinauskaitė Interviu
R.Mickevičiūtės nuotr. / Danutė Kalinauskaitė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Prozininkė Danutė Kalinauskaitė savo kūryba pradžiugina retai. Pirmoji jos knyga „Išėjusi šviesa“ pasirodė 1987 m., „Niekada nežinai“ – 2008 m., o „Skersvėjų namai“, už kurią autorė buvo apdovanota Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijomis, knygynų lentynas pasiekė 2015 m. Tačiau kūrybinių pertraukų rašytoja sako nesureikšminanti – juk visad svarbiau kaip, o ne kiek.

Su skaitytojais rašytoja susitiks festivalyje „Vilniaus lapai“ – čia autorė taip pat kalbėsis su vieną jos novelės personažų filme „Niekada nežinai“ (rež. G.Tamoševičius) įkūnijusiu aktoriumi Juozu Budraičiu.

Ne viename interviu pasakojote, kodėl jūsų knygos gimsta lėtai. Ar per šias pauzes nekirbėjo mintis, kad pasitraukus iš literatūros lauko sulig kiekvienais metais į jį sugrįžti bus vis sunkiau?

– Tokios baimės niekada neturėjau ir tikiuosi neturėti ateity. Jei turėčiau, turbūt būčiau draskiusis, kaip tame literatūros lauke išlikti bet kokia kaina. Bet ta kaina...

– Ar galėtumėte praverti savo rašymo virtuvę? Pavyzdžiui, ar pradėjusi tekstą rašote sistemingai, ar priešokiais, mėgstate imtis rašymo ryte ar vakare? Ar turite vietą, kurioje rašyti maloniausia?

– Kai jau ką nors baiginėju – rašau kiekvieną dieną, kol visiškai baigiu. Labiausiai susikaupiu savo namuose, bet galiu rašyti ir viešbutyje. Laikas kuo toliau, tuo labiau neturi reikšmės, tik naktimis jau neberašau, nors esu naktinis paukštis – vėlai vakare akys būna kaip smėlio pripiltos. Bet galvoje „rašau“ visą laiką, nors tuo metu ir nieko nerašau.

– Jūsų tekstai žavi grakščiu stiliumi – ilgai šlifuojate sakinius, gryninate mintį, o gal, priešingai, stiliaus lengvumas gimsta be didelių pastangų?

– Nepakeliama stiliaus lengvybė... Man ji pasiekiama ne taip jau lengvai. Kaip dažniausiai nepaprastas būna ir paprastumas. Perrašinėju tol, kol sakinys bus lakus, tekės savaime, prie kliūvančios vietos galiu grįžti ir grįžti – nenusibosta. Bet kartais iš nuzulintų vietų dingsta gyvybė, tą irgi svarbu jausti.

Nepakeliama stiliaus lengvybė... Man ji pasiekiama ne taip jau lengvai. Kaip dažniausiai nepaprastas būna ir paprastumas.

– Jūsų novelėse gausu detalių, intertekstų. Kur jų semiatės?

– Detalės pačios lenda į akis, jų ieškoti nereikia. Matyt, esu detalių žmogus, man svarbios visokios smulkmenos, sagos, siūlai, batraiščiai, puodelių ąselės, smulkmenas vadinu archeologinėm šukėm, iš jų atkuriu-sukuriu pasaulius.

O intertekstai – iš knygų, paveikslų, kino filmų, sankabos su jais rašant atsiranda natūraliai, nieko specialiai neieškant, nepritraukinėjant.

– Esate ir rašytoja, ir redaktorė. Kiek šios dvi profesijos padeda, o kiek trukdo viena kitai?

– Kartais trukdo, net erzina, imi galvoti: negi aš kitaip nesugebu užsidirbti duonos, kaip tik eidama iš paskos ir rinkdama kitų paliktus šiukšliukus. Be to, redagavimas labai „valgo“ akis. Bet jis ir kai ko išmoko – disciplinos, nepilstyti iš tuščio į kiaurą, laiku padėti tašką, tvirtai suveržti struktūrą. Galų gale moko kantrybės, šiknatrynio, be ko prozininkas – nulis.

– Giedra Radvilavičiūtė straipsnyje „Stiliaus medžioklė, arba Kodėl Danutė Kalinauskaitė niekada nebus tokia populiari kaip kitas „Baltų lankų“ autorius Haruki Murakami?“ rašė, kad jūsų tekstų ekranizuoti neįmanoma, bet kino režisierius Giedrius Tamoševičius ėmė ir ekranizavo. Ar lengvai prisijaukinote idėją, kad kažkas kitas interpretuos, į kitą mediją perkels jūsų kūrybą? Ar nuogąstavote?

– Oi, ne, jokių čia nuogąstavimų, priešingai, man kaip tik įdomu. Tegu ekranizuoja. Pati labai mėgstu kiną. Buvo ir dar vienas pasiūlymas: pagal „Pakeleivę“ labai norėjo kurti filmą Lenkijoje dirbanti lietuvių režisierė, sakė ketinanti ieškoti finansinės paramos, bet, panašu, planai pasikeitė. Kinas – sudėtinga, daug žmonių ir pinigų įsiurbianti industrija, vienas ten tu nieko negali.

Redagavimas labai „valgo“ akis. Bet jis ir kai ko išmoko – disciplinos, nepilstyti iš tuščio į kiaurą, laiku padėti tašką, tvirtai suveržti struktūrą. Galų gale moko kantrybės, šiknatrynio, be ko prozininkas – nulis.

– Dalyvausite pirmą kartą rengiamuose „Vilniaus lapuose“. Su literatūros festivaliais nesusidūrusiems skaitytojams tokie renginiai gali pasirodyti neįprasti. Kaip literatūros festivaliuose jaučiatės jūs pati? Ar jie jums savi? Ką tokie renginiai duoda rašytojui?

– Nežinau, ar sava gali būti, pavyzdžiui, knygų mugė, bet joje dalyvauji. Ji reikalinga. Panašiai ir su festivaliais. Žmonės į juos renkasi ne skaityti, o labiau pamatyti, pasiklausyti, patenkinti smalsumo.

„Vilniaus lapai“ – literatūros festivalis, kuriame pirmąkart į kai kuriuos renginius teks pirkti bilietą, ir tai žmones truputį trikdo. Juk esame įpratę, kad rašytojai – for free. Man pačiai šiame festivalyje didžiausia intriga – islandų rašytojas Hallgrímuras Helgasonas, noriu pamatyti laisvo žmogaus buvimą scenoje. Bet jam turbūt nė kiek nenusileis mūsų Rolandas Rastauskas. O ir kiek kitų įdomių poetų žieminiame, prieškalėdiniame festivalyje Vilniuje: A.A.Jonynas, A.Marčėnas, G.Kazlauskaitė, D.Čepauskaitė, M.Nastaravičius ir kiti.

– Ko ieškote kitų autorių tekstuose? Ar iš jų stengiatės mokytis, ar skaitydama atsiribojate nuo savo rašymo patirties?

– Mokaisi iš gerų, bet nė kiek ne mažiau ir iš blogų. Ieškau to, kas mane dar sujaudintų, sunervintų (sakyti, kad sukrėstų – nebeapsiverčia liežuvis), kaip tiksliai pasakė jauna britų rašytoja Zadie Smith, kad perinstaliuotų kai kuriuos mano dalykus.

Sakoma, rašytojai – sugadinti skaitytojai, jie nemoka džiaugtis atradę puikią knygą, skaitydami būtinai narsto, rakinėja – kaip tai padaryta, o jei knyga gera, pavydėtinai gera, narsto, rakinėja dar labiau. Tokia jau padermė.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą