„Koriolano“ kūrybinei komandai prestižiniuose apdovanojimuose konkurencijos tikrai netrūko – tarp keturių kitų nominantų švietė tikrų Vengrijos teatro žvaigždžių – prieš porą metų Lietuvoje matyto Kornelio Mundruczo ir vienu įdomiausių vengrų teatro kūrėju laikomo Bela Pinterio – pavardės.
Vieną rečiau statomų W.Shakespeare‘o tragedijų į sceną perkelti ryžęsis C.Polgar neslėpė džiaugsmo, kad visada rizikingas susitikimas su pasaulio dramaturgijos ir teatro genijaus kūryba šįsyk baigėsi itin sėkmingai.
Rugpjūtį Lietuvoje viešėjęs režisierius tikina, kad ne prasčiau nei vengrai, jo „Koriolano“ temas ir situacijas turėtų perprasti bei įvertinti ir lietuviai. Anot jo, „pjesės situacijos – universalios, nesunkiai atpažįstamos, bet išlaikančios „šekspyrišką“ paradoksą. Ir nors veiksmas vyksta Romoje, tai gali būti ir Budapeštas arba Vilnius. Elementarus pavyzdys: nuskurdusioje, badaujančioje šalyje visus turtus sukaupia maža elito grupuotė. Liaudis reikalauja, kad turtuoliai maisto perteklių atiduotų tiems, kuriems jo trūksta. Bet kodėl aš turėčiau jiems duoti valgyt, jei jie nedirba? Juk taip žmonės pripras viską gauti šiaip, be pastangų. Kita vertus, jie negali dirbti, nes miršta badu“.
„Nors „Koriolanas“ – labai liūdnas kūrinys, kuriame galime jausti tikrą Shakespeare‘o įniršis visuomenės ydingumo, bet toks yra gyvenimas, tokia yra visuomenė, kurioje gyvename. Ir turime tai išgyventi. O tai įmanoma tik šypsantis, žvelgiant į viską su tam tikra ironija ir humoru. Apskritai, nekenčiu teatro be humoro jausmo, kai į viską žvelgiama pernelyg rimtai, susiraukus. Man atrodo, kad tai yra svetima žmogaus prigimčiai“, – sako režisierius C.Polgar.
