Tiesa, nors spektaklis yra solo, bet kartu su juo scenoje yra ir muzikos grupė, su kuria užkuriamas tikras roko koncertas. Scena nesprogsta, tačiau elektra per žiūrovų nugaras tikrai laksto. Ir ne vien nuo garso.
Šokėją ir choreografą kalbina A.Audickaitė.
-
Juodo kūno temą gvildenanti kūrėja Ch.Menzo scenoje šoka pasaulį, kuriame neegzistuoja viena tiesa
-
Tragikomišką satyrą pristatęs G.Varnas: po mažųjų anarchistų maišto – tik melagingos „gerovės“ griuvėsiai
-
Trys mėnesiai iki Dainų šventės: apie biudžetą, transliacijų ekranus ir papildomus bilietus į vieną renginį
– Šių metų festivalio šūkis yra „Patirti dabar“. Ką jums reiškia gyventi šią akimirką?
– Kai šoku, stengiuosi būti kuo labiau užsiėmęs, duodu savo personažui daug užduočių, kad jis išgyventų akimirką. Todėl manau, kad dažnai mano kuriamas personažas yra šiek tiek naivus, nes susikoncentravęs į tai, kas yra priešais jį.
Manau, kad scenoje tai nėra lengva, bet taip pat tai labai natūralus būdas būti. Gyvenime jaučiu tam tikrą paradoksą – mes kalbame, kad nemokame gyventi dabartyje, bet aš manau, kad tai netiesa. Man atrodo, kad mes net per daug įsitraukiame į tai, kas vyksta dabar. Jaučiu, kad turėtume dažniau sustoti ir apgalvoti tai, kas svarbu, ir nesileisti būti greitai išblaškomiems kitos naujienos.
– Ar tiesa, kad paauglystėje svajojote būti muzikantu, o ne šokėju?
– Aš visada kūriau muziką, grojau savo malonumui, mane žavėjo ir įkvėpė muzikos asmenybės. Bet neįsivaizdavau savęs kaip profesionalaus muzikanto, tai man atrodė per daug tolima ir nepasiekiama. Savo galimybes vertinau realiai, užteko tuo užsiimti su mokyklos draugais rūsyje, tai buvo mano kasdienis malonumas.
Tuo tarpu, šokis paauglystėje man buvo labiau susijęs su rimtu pasiruošimu ir darbu. Mano mama buvo šokių mokytoja, buvau jos mokinys, kurdavome choreografijas ir metų gale pasirodydavome publikai. Nedaug mano mokyklos draugų lankė šias pamokas, tad man šokis buvo visai kitas pasaulis, nei tas grojimas rūsyje.
– Ar galima sakyti, kad mama suvaidino svarbų vaidmenį renkantis šokėjo kelią?
– Mama įkūrė šokio mokyklą, kai aš buvau labai mažas. Būdamas 4-erių jau lankiau šokio pamokas, juokauju, kad neturėjau kito pasirinkimo nei tapti šokėju.
Mama aktyviai domėjosi kultūriniu gyvenimu, vesdavosi mus su broliu į spektaklius, muziejus, daug skaitėme. Manau, kad man tai padarė net didesnę įtaką, nei šokio pamokos.
Per meno pasaulį aš suvokiau pasaulį ir šokį, dėl to aš tapau atviras išbandyti ir susipažinti su skirtingais šokio stiliais.
– Ar atsimenate momentą, kai supratote, kad šokis bus jūsų profesinis kelias?
– Sutikdavau daug žmonių, kuriems šokis buvo jų pirmasis pasirinkimas ir mane žavėjo jų aistra, atsidavimas, bet aš ilgai galvojau, kad nepritampu prie jų ir nesu pakankamai geras. Universitete studijavau politikos mokslus ir maniau, kad tai yra mano aistra. Bėgant laikui supratau, kad politika man yra per abstrakti, ir grįžau prie šokio.
– Spektaklyje „Fear and Greed“, kurį atliksite festivalyje, jūs šokate vienas, tačiau scenoje esate su muzikos grupe. Kaip vyko bendras muzikos ir šokio kūrybos procesas?
– Įprastai pirmiau kuriu judesius, o tik paskui juos papildo muzika. Šokdamas užsirašinėju, kaip gimsta judesiai, kokia muzika tiktų prie jų. Tad, kai pradedame pokalbį su muzikantais, aš daugmaž žinau, ko man reikia. Kai judesius papildo gyva muzika, aš einu į dialogą, prisiderinu prie dainos ilgio ar tempo.
Apskritai, šiame spektaklyje tiek aš, tiek muzikantai daug improvizuojame. Pagrindinė spektaklio mintis nekinta, mes turime planą, tačiau koreguojamas pasirodymo ilgis ir eiga, mums svarbu, kad spektaklis vystytųsi ir jame liktų vietos improvizacijai bei kūrybai.
– O kokią įtaką pasirodymui daro publika?
– Savo pasirodymuose aš daug kalbu su publika, pasakoju jiems, ką darau, ar ką noriu padaryti. Jie klauso, ką aš jiems sakau, o aš klausausi jų. Tačiau šiame pasirodyme su publika kalbu ne aš, o mano personažas, ir jis kuria pasirodymą ne publikai, o labiau sau. Net jei publikos nebūtų, jis vis tiek šoktų.
– Kaip apibūdintumėte šį personažą?
– Tam tikru momentu aš supratau, kad šis šokis yra ritualas, kuriame personažas ieško ryšio su savimi ir aplinka, kurioje jis yra. O tam, kad atrastų kažką naujo jis turi būti gana naivus, kupinas nuostabos ir entuziazmo. Tačiau ieškodamas jis supranta, kad viskas yra kur kas kompleksiškiau, todėl jo atradimai tampa vis tamsesni ir tamsesni. Bet personažas nėra depresyvus, jis yra sąmoningas ir susidūręs su savo tamsiąja dalimi jos neneigia ir nebėga, o priima. Tokiu būdu jis tampa vis mažiau naivus.
Spektaklį kūriau norėdamas, kad žmonės per jį ieškotų ryšio su savimi. Rodau jiems, kaip tai daryti ir atskleidžiu, kad ryšio paieška ne visada yra šviesi. Spektaklio pavadinime yra užkoduotos dvi ašys, aplink kurias sukasi visas pasaulis, būtent baimė ir godumas mus jungia tarpusavyje.
– Bejėgiškumo jausmas yra viena iš spektaklio temų. Kodėl ši tema jums įdomi?
– Manau, kad ši tema atkeliavo iš mano politikos studijų, man jau tada buvo įdomus bejėgiškumo konceptas. Visi gyvename iliuzijoje, kad patys sugalvojame, ką pasakyti ir padaryti, jei norime – galime tobulėti, pakeisti pasaulį, bet iš tiesų viskas veikia kiek kitaip. Esame veikiami ir manipuliuojami skirtingų jėgų, todėl dažnai tai, ką sakome ar galvojame, yra suformuota kažkieno kito.
Mes visi esame sukurti išorės aplinkybių, įtakos ir t.t. Kai tai suvokiame, pasijuntame bejėgiais, nes net nežinome, nuo ko pradėti, kad mąstytume ar veiktume kaip nepriklausomi individai. Tuo pačiu, tai nereiškia, kad nieko negalime padaryti. Galime būti kritiškais, bet ši pozicija nėra patogi, todėl dažnai renkamės tokiais nebūti.
Man atrodo, kad žmonių galia slypi jautrume, ryšyje su savimi. Tą ir noriu atskleisti šiame spektaklyje. Man patinka kalbėti apie savo jausmus, tuo pačiu, ir apie bejėgiškumą. Kuo esu jautresnis, tuo daugiau galių man tai suteikia būti empatišku, klausančiu ir girdinčiu, žiūrinčiu ir matančiu.
– Kaip jaučiatės šokdamas vienas?
– Nors spektaklis vadinamas solo pasirodymu, scenoje esu su grupe ir jaučiu stiprų jos palaikymą. Muzika spektaklyje užima tokią pačią svarbią vietą kaip ir šokis. Jaučiuosi lyg ketvirtas muzikantas, kuris groja kartu, tik kitu instrumentu, bet suprantu, kad didžiausia pasirodymo atsakomybė krenta ant manęs. Todėl prieš kurdamas šį spektaklį, klausiau savęs, ar esu pasirengęs visą naštą priimti vienas. Ir mano atsakymas buvo teigiamas.
– Ką Lietuvos žiūrovai turėtų žinotų prieš ateidami į šį pasirodymą?
– Pasiruoškite, muzika bus labai garsi, o šviesos tam tikrais momentais labai ryškios. (juokiasi)
Turiu pripažinti, kad pasirodymas man yra fiziškai sunkus, bet toks ir turi būti, nes aukojuosi, kad žiūrovai per mane išgyventų visą emocijų paletę. Mano patarimas – kartais užsimerkite ir klausykitės tik muzikos, nes ji yra nuostabi. O taip pat girdėkite ir save.
Po „Fear and Greed“ sulaukiau atsiliepimų iš vyresnių žmonių, kad pasirodymas jiems sukėlė daug atsiminimų. Kai kurie sakė, jog scenoje vaidinu juos. Mane tokie atsiliepimai pradžiugina, tuomet jaučiu, kad gerai atlieku savo darbą.
Šis pasirodymas yra labai energingas ir panašesnis į roko koncertą, nei į šokio spektaklį. Bet mano tikslas nėra parodyti, koks įspūdingas šokėjas esu, ar susprogdinti sceną, tikslas yra nerti gilyn ir atiduoti publikai tai, kas iškyla.
