Prieš pusantrų metų darytame interviu G.Friedmanas teigia, jog Europos gyventojai susikūrė klaidingą iliuziją, neva skausmingos karų pamokos jau išmoktos, ir dideli konfliktai yra žmonijos praeitis. Analitikas aiškiai sako, kad klausimas tėra, kada prasidės kitas karas. Ir jis kils ne tarp JAV ir Kinijos arba Izraelio ir Irano. Didžiausią pavojų kelia Rusija, jos ekonominiai sunkumai, imperinių ambicijų vedami politiniai lyderiai ir karu vidines problemas norinčios spręsti įtakos grupės.
– Kokie bus ateities konfliktai? Ar jūs vis dar tikite ginkluotu įsiveržimu?
– Ateities karai bus tokie pat, kaip ir praeities. Visiškai nesuprantu, kodėl jūs Europoje galvojate, kad jų laikas pasibaigė. Juk visai neseniai vyko karas Jugoslavijoje, o Rusija užpuolė Gruziją.
– Praeityje karų tikslas buvo teritorinė ekspansija. Dabar egzistuoja kitos dominavimo formos.
Po kiekvieno karo daroma išvada, kad pamoka išmokta, ir tai niekada nepasikartos. Galime ginčytis dėl daugelio dalykų, bet būkite tikri – tai pasikartos.
– Skirtingai nei jūs, aš žiūrėčiau ne į kelis pastaruosius dešimtmečius, o į dviejų tūkstančių metų žmonijos istoriją. Ar per tą laiką pasikeitė žmonių motyvacija?
Europiečių sąmonėje dominuoja požiūris, kad Europos gyventojai iš esmės pasikeitė ir išmoko labai skausmingas pamokas.
Pateikiami tokie pavyzdžiai kaip Vienos kongresas ar Versalio taikos sutartis. Po kiekvieno karo daroma išvada, kad pamoka išmokta ir tai niekada nepasikartos. Galime ginčytis dėl daugelio dalykų, bet būkite tikri – tai pasikartos.
– Iš kur toks fatalizmas?
– Kai biržoje perki akcijas, tai vertini ne tik momentinę situaciją, bet ir jų kurso istorinius pokyčius. Tada savęs klausi, ar bendrovė kaip nors pasikeitė, kad tendencijos nesikartotų?
Aš manau, kad senų veikimo schemų pasaulis iš esmės nepakeitė. Sena dainelė, kad didelio karo tikrai nebebus, taip pat nieko nepakeis.
– Sunku patikėti, kad buvę prieštaravimai tarp valstybių šiandien galėtų tapti didelių karinių konfliktų priežastimi. Dėl ko kariauti? Dėl skalūnų dujų ar žaliavų gamykloms?
Lenkai puikiai žino, kaip greitai Rusija gali tapti neprognozuojama.
– Jūs tikrai manote, kad šiandien flegmatiški vokiečiai ateityje nepasikeis? O Rusija? Jūs manote, kad tai nacija, kuri atsisakė savo imperinių ambicijų?
Lenkijos istorija neleidžia daryti tokių išvadų. Šios šalies patirtis aklo optimizmo neįkvepia. Lenkai puikiai žino, kaip greitai Rusija gali tapti neprognozuojama.
Šiandien Vokietija trečdalį pajamų gauna iš eksporto. Ji visiškai priklauso nuo savo prekių pirkėjų. Kas atsitiktų, jei Vokietijos rinkos imtų mažėti, ir jų prekių būtų perkama mažiau? Kaip tada keisis Vokietijos vidaus situacija ir užsienio politika? Priežastis karui atsiras visada, jei jos bus ieškoma.
– Ar šiuo metu Rusija nėra per silpna, kad galvotų apie ekspansiją?
Rusija tampa itin pavojinga tada, kai jos ūkis ima silpti.
– Rusija visada atrodė kaip griūvanti valstybė, tačiau jai pavyko nugalėti Vermachtą. Tai Rusijos paradoksas dar nuo Napoleono laikų. Nors jos ūkis silpnas ir nestabilus, ji gali vykdyti karines operacijas, kurios neįmanomos jokiai kitai šaliai.
Taip yra todėl, kad Rusija valdoma specialiųjų tarnybų. Vadai šalyje gali įvesti tokią discipliną, kurios negalėtų ilgai išlaikyti jokia kita šalis. Rusija tampa itin pavojinga tada, kai jos ūkis ima silpti.
– Kaip Lenkija turėtų gintis?
– Tikėkitės geriausio, bet ruoškitės blogiausiam. Lenkijai tinka šis posakis. Geriau pačiam rūpintis savo saugumu ir sekti Šveicarijos pavyzdžiu, kurios Vokietija nepuolė tik todėl, kad šalį užimti būtų buvę per sunku.
JAV sąjungininkėmis renkasi šalis, kurios gali realiai padėti. Niekas nepadės valstybei, kuri pati nededa pastangų stiprinti savo gynybos. Lenkija turi pati savęs klausti, kiek ji pasiruošusi neramumams Rusijos karinės intervencijos atveju?
– Kokius neramumus turite galvoje?
Kova dėl Baltijos šalių nėra išsigalvojimai. Tai labai realus scenarijus.
– Pavyzdžiui scenarijų, kai Rusija ima provokuoti neramumus ir chaosą Baltijos šalyse. Kova dėl Baltijos šalių ir Baltarusijos nėra išsigalvojimai. Tai labai realus scenarijus.
Ar tokiu atveju Vokietija imtųsi efektyvių veiksmų situacijai stabilizuoti? Manau, kad jie elgtųsi atsargiai ir sutiktų Baltijos šalis perleisti Rusijos įtakai.
– Buvęs JAV prezidento patarėjas saugumo klausimais Zbigniewas Brzezinskis teigė, kad intelektualai ir jauni Rusijos lyderiai pakeis savo šalies politiką ir Rusija imperialistinės politikos atsisakys. Ar jūs su tokiu požiūriu sutinkate?
– Z.Brzezinskis – itin iškili asmenybė. Jo svarstymai fantastiški, tačiau juose per daug asmeninės vilties. Jis per daug tikisi iš vakarietiškai orientuotų Rusijos žmonių. Šiuo metu šią šalį valdo saugumiečiai, čekistai.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas žino, kaip skausmingai šalies gyventojai gyveno Boriso Jelcino reformų laikais. Z.Brzezinskis renkasi to nepastebėti.
– Z.Brzezinskis baiminasi galimo JAV ir Kinijos konflikto. Jis mato galimą JAV ir vakarietiškos Rusijos partnerystę. Ar jūs manote, kad JAV ir Rusija gali suartėti dėl Kinijos grėsmių?
Matau pasaulyje kylančius pavojus, tačiau tai ne JAV, ir ne Iranas, apie kurį šiuo metu daug kalbama.
– Karo tarp JAV ir Kinijos nebus. Kinija turi didžiulę savo vidaus problemą – jos pramonė paremta eksportu, o prekės nuolatos brangsta. Jau dabar darbo jėgą pigiau samdyti Meksikoje nei Kinijoje.
Taip Kinija tapo savo klientų įkaite. Šiuo metu Europos ekonomika stagnuoja, o JAV ruošiasi taupyti labiau, todėl Kinijai gresia rimtos ekonominės bėdos.
Ji neturi jokių motyvų pradėti konflikto su JAV. Matau pasaulyje kylančius pavojus, tačiau tai ne JAV, ir ne Iranas, apie kurį šiuo metu daug kalbama.
– Irano kaip grėsmės taip pat nematot? Bet juk šios šalies įsiveržimas į Izraelį gali įvykti bet kuriuo metu?
– Nė viena šalis, iš tiesų norinti pulti kitą šalį, apie savo planus neskelbia per JAV televiziją.
– Tai iš kur reiktų laukti triuškinančio smūgio, kuris sudrebintų pasaulio reikalus?
Rusija ekonomiškai silpna, o režimas nestabilus, todėl yra žmonių, kurie tiesiogiai suinteresuoti pradėti karą.
– Aš pavojų matau tik iš Rusijos. Ji ekonomiškai silpna, o režimas nestabilus, todėl yra žmonių, kurie tiesiogiai suinteresuoti pradėti karą. Taip jie pirmiausia išspręstų savo problemas šalies viduje.
Rusija bando sukurti Eurazijos sąjungą ir nepakartoti Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos vadovų klaidų. V.Putinas mano, kad suprato didžiausią pirmtakų problemą – Rusija turėjo prisiimti atsakomybę už okupuotas šalis.
Dabar jis linkęs dominuoti neprisiimdamas šios atsakomybės, tačiau tokių sąjungų problema yra jų nestabilumas. V.Putinas supranta riziką, tačiau galvoja, kad su problemomis susitvarkys tokiais pat metodais, kaip tvarkėsi Gruzijoje. Ir tai pagrindinė grėsmė.
– Ar Europos Sąjunga suvaidins svarų vaidmenį globalioje saugumo politikoje? Jūs pats teigiate, kad ES ir NATO santykiuose yra problemų.
Prancūzija yra suinteresuota stabilumu Artimuosiuose Rytuose, Jungtinei Karalystei itin rūpi geri santykiai su JAV, o Vokietijos interesų laukas yra Rytų Europa.
– Prancūzija yra suinteresuota stabilumu Artimuosiuose Rytuose, Jungtinei Karalystei itin rūpi geri santykiai su JAV, o Vokietijos interesų laukas yra Rytų Europa. Nežinau, kaip visus šiuos interesus galima sujungti į vieningą užsienio politiką.
Europiečiai įsitikinę, kad jų saugumo politika tiesiogiai susijusi su bendra ekonomine ir kitokia veikla.
Tuo tarpu NATO užsienio ir gynybos politiką kiekviena šalis vykdo individualiai.
Neįsivaizduoju, kaip būtų galima sudaryti bendrą gynybos biudžetą visiems, nes tik kelios ES valstybės iš tiesų leidžia reikšmingas sumas gynybai, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė.
– Sunku įsivaizduoti, kad ES valdžios institucijos rastų būdą suderinti savo narių gynybos interesus.
– Būtent. Ar demokratiškai išrinktas Europos Parlamentas gali priimti sprendimą, kad visos šalys savo įnašais prie gynybos prisidės tiek, kiek Jungtinė Karalystė ar Bulgarija? Tai neįmanoma.
JAV Konstitucija aiškiai numato Senato, Kongreso, prezidento įgaliojimus. Kokie ES vadovų įgaliojimai? Apie šiuos klausimus reikia galvoti, kai svarstomas ES vaidmuo pasaulio saugumo sistemoje.
Mažos šalys, turinčios menkas finansines galimybes ir mažą įtaką procesams, priverstos pasitikėti didžiaisiais žaidėjais – Vokietija, Prancūzija.
