Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytautas Plečkaitis: Karai vėl tampa mūsų pasaulio kasdienybe

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vytautas Plečkaitis Istorija moko, kad karai yra neišvengiami. Nors man asmemiškai jie atrodo prieštaraujantys civilizuotų žmonių prigimčiai. Tačiau ar dėl to, kad ne visi žmonės yra pakankamai civilizuoti, ar dėl kitų priežasčių karai nuolat vyksta. Todėl visada reikia ruoštis karui taip, kaip tai daro turkai, žydai ar šveicarai.

Nuo pat XIII amžiaus, kai šveicarai sukūrė savo valstybę, iki šių dienų, kai jie gyvena apsupti taikių valstybių, kiekvieno vyro pareiga buvo ir yra atlikti karinę tarnybą. Gal dėl to Šveicarijoje svetimo kareivio batas buvo įžengęs tik prieš 200 metų. Išvengti tarnybos čia tegali tik vyras, turintis psichinių problemų. Visi kiti savanoriškai ir laiku prisistato į mobilizacijos punktus.

Šveicarai yra praktiški, todėl visos sportinės organizacijos yra suvienytos po Gynybos ir sporto departamento stogu, o gynybos ministras yra dar ir sporto ministras. Jokių sporto funkcionierių ar komitetų bei išlaidų jiems išlaikyti.

Šveicarai yra praktiški, todėl visos sportinės organizacijos yra suvienytos po Gynybos ir sporto departamento stogu, o gynybos ministras yra dar ir sporto ministras. Jokių sporto funkcionierių ar komitetų bei išlaidų jiems išlaikyti.

Akylesnis sporto mėgėjas pastebėjo, kad Europos lengvosios atletijos čempionatą Ciuriche rėmė Šveicarijos gynybos ir sporto departamentas (ministerijos čia vadinamos departamentais).

Kodėl mums, Lietuvoje nesumažinus sporto funkcionierių skaičiaus ir tas lėšas nepaskyrus gynybos biudžetui ir vietoj vieno karinio eksperto, nuolat kartojančio buvusios  krašto apsaugos ministrės mantrą, turėti bent tris, o tarp jų bent vieną – nepriklausomą?

Kai žmonės kariauja toli, pavyzdžiui, Sirijoje, Afganistane, Libijoje ar Irake, jie mums nelabai rūpi, nes tuose kraštuose neturime pažįstamų, dauguma iš mūsų ten niekada nėra buvę. Menkai net įsivaizduojame, kur tie kraštai yra ir kodėl ten žmonės kariauja ir žūsta. Atvirai šnekant, mums tai nelabai rūpi. Esame provincialūs savo mąstymu ir jausena.

Net tuomet, kai karas vyksta Europoje, pavyzdžiui už maždaug pusantro tūkstančių kilometrų, buvusioje Jugoslavijoje, mes taip pat perdaug nesijaudiname, pasiunčiame kokius penkis policininkus į tarptautinę misiją tvarkai palaikyti ir taip save nuraminame, kad prisidedame prie taikos stiprinimo.

Tačiau Rusijos karas su Ukraina mums atrodo vyksta čia pat, už mūsų valstybės sienos, nors už sienos dar ne Ukraina , o Baltarusija. Nuo Vilniaus iki Kijevo yra apie 750 km, o iki Luhansko ir Donecko susidarytų tiek pat kaip iki Serbijos ar Kroatijos.

Ukraina mums artima dėl daugelio priežasčių: del to, kad kažkada buvome LDK dalis, kad vyresnės kartos vyrai tarnavo sovietų kariuomenėje kartu su ukrainiečiais ir neblogai juos pažinojo. Ne vienas iš mūsų poilsiavo Ukrainai priklausančiame Kryme, lankėsi sostinėje Kijeve ir daugelyje kitų jos miestų bei miestelių, prisimename kaip kartu su jais vertėme komunistinį okupanto primestą režimą, kaip mūsų tėvai ir seneliai su ukrainiečių partizanais ir disidentais sėdėjo tuose pačiuose sovietų lageriuose ir dar daug yra  kitų priežasčių, dėl ko lietuvis nebus abejingas, kas vyksta Ukrainoje. Viena priežasčių yra ir baimė, kad Rusija gali nesustoti Kryme ir rytų Ukrainoje.

Viena priežasčių yra ir baimė, kad Rusija gali nesustoti Kryme ir rytų Ukrainoje.

Jei anksčiau karuose daugiausia  žūdavo kariai, tai jau Pirmajame pasauliniame kare (1914–1918) smarkiau ėmė kentėti civiliai.

Tačiau tiek Pirmajame, tiek net Antrajame pasauliniame kare, ypač jo pradžioje, būta karinės garbės supratimo, pagarbos civiliams ir jų asmeniniam turtui. Net žiaurumais pagarsėjusiame II pasauliniame kare, kuris prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1-ąją Vokietijai užpuolus Lenkiją, būta  pagarbos  priešininkui, buvo laikomasi Ženevos konvencijos, draudžiančios žeminti belaisvius. Sovietų sąjunga, tiesa, šios konvencijos nebuvo pasirašiusi.

Pavyzdžiui, kai vokiečiai 1939 m. rugsėjo 18-ąją galutinai apsupo Varšuvą, o Varšuvos įgulai ėmė trūkti amunicijos, karinė Lenkijos vadovybė suprato, kad jau kovojama tik dėl “kario garbės”, nes mūšis dėl Varšuvos jau yra praloštas.

Sąjungininkai Prancūzija ir Anglija rėmė Lenkiją tik moraliai. Tačiau lenkai negalvojo pasiduoti ir dėl garbės dar priešinosi dvi savaites. Vokiečių karinė vadovybė siūlė lenkams besąlyginę kapituliaciją, bet lenkai nesutiko.

Tada vokiečiai, gerbdami lenkų įgulos drąsą, pasiūlė kapituliaciją be žeminančių Lenkijos karius sąlygų. Lenkų kariams, o ypač karininkams buvo svarbu, kad jie kapituliuotų garbingai. Rugsėjo 29-ąją “Škodos” gamyklos kieme buvo pasirašyta kapituliacija. Jos sąlygos numatė, kad lenkų karininkams buvo palikti kardai, o puskarininkiai ir eiliniai galėjo grįžti į namus.

Tada vokiečiai, gerbdami lenkų įgulos drąsą, pasiūlė kapituliaciją be žeminančių Lenkijos karius sąlygų.  Rugsėjo 29-ąją pasirašyta kapituliacija. Jos sąlygos numatė, kad lenkų karininkams buvo palikti kardai, o puskarininkiai ir eiliniai galėjo grįžti į namus.

Dalis lenkų karių, nesutikdami pasiduoti net tokiomis sąlygomis, nusišaudavo vietoje. Kiti, prieš atiduodami ginklus priešui,  daugelį jų sugadino.

Vokiečiams puolant Varšuvą, mieste buvo daugelio šalių, tarp jų ir Lietuvos, ambasados. Lenkai jau karo pradžioje pasiūlė diplomatams pasitraukti iš Varšuvos. Tačiau dauguma jų liko. Taip pat čia liko ir Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos ambasadorius Lenkijoje, žemaitis iš Balsėnų Jurgis Šaulys (1879–1948).

J.Šaulys kartu su A.Smetonos žentu plk. Valiušiu ir jo žmona bombarduojamoje Varšuvoje išbuvo iki rugsėjo 21-osios, kai besiginantys lenkai susitarė su puolančiais vokiečiais sudaryti sąlygas diplomatams palikti degančią Varšuvą.

Prieš išvykdamas iš Varšuvos,  J.Šaulys perdavė lenkų ligoninei, kuri buvo šalia pasiuntinybės, 100 butelių gero prancūziško vyno iš rūsyje saugomų rezervų būsimiems  priėmimams. Diplomatams buvo duotos  4 valandos kirsti fronto liniją.

Vokiečiai davė sunkvežimius būtiniems daiktams paimti, o ambasadų automobiliams benzino, ir juos  palydėjo iki Karaliaučiaus, kur apgyvendino geruose viešbučiuose. Diplomatinio korpuso atstovai iš Karaliaučiaus nusiuntė padėkos telegramą tiek vokiečių, tiek lenkų karinei vadovybei už galimybę išvykti iš kariaujančios Varšuvos.  

Kitą dieną J.Šaulys jau buvo karo nepaliestame Kaune.

Karai XX amžiuje pasidarė žiaurūs, o XXI a. tampa dar žiauresni. Islamistai, atvykę iš Didžiosios Britanijos ir kariaujantys Irake, viešai prieš TV kameras nupjauna žurnalistui galvą, Gazos arabai apšaudo raketomis taikius izraeliečių miestų rajonus, žydai atsako tuo pačiu ir jų raketos naikina arabų mokyklas bei ligonines, rusų samdiniai Ukrainoje įsitvirtina šalia gyvenamųjų namų, o civilius gyventojus naudoja kaip skydus, žemina karo belaisvius, pažeisdami bet kokias tarptautines konvencijas, o Rusijos užsienio reialų ministras S.Lavrovas visa tai viešai pateisina.

Karai XX amžiuje pasidarė žiaurūs, o XXI a. tampa dar žiauresni.

Nori taikos, ruoškis karui, teigia senovės romėnų patarlė. Lietuva negali  kliautis tik NATO pajėgomis, ji privalo parodyti sau ir kitiems, kad pati bet kokiomis sąlygomis bus pajėgi priešintis. Nenorėkim, kaip pajuokavo vienas vakariečių žurnalistas, kad 300 mln. turinti Amerika  gintų 500 mln. gyventojų turinčią Europos Sąjungą nuo 150 mln. rusų.

Europiečiai turi išmokti ne tik gerai gyventi, bet ir saugiai apsiginti. Tuo labiau, kad neseniai žiniasklaidoje publikuotos JAV ambasadorės mintys mums primena, kad JAV gyventojai dėl demografinių pokyčių vis mažiau turi sentimentų Europai, o vis daugiau – Lotynų Amerikai. JAV visuomenė ir jos požiūris į Europą radikaliai keičiasi. Turi keistis ir Europa. Kitaip ji neturės ateities.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min