Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bažnyčios istorikė I.Vaišvilaitė: tai nėra asmens negerbimas

Vilniaus universiteto docentė Irena Vaišvilaitė
Bernardinai.lt nuotr. / Vilniaus universiteto docentė Irena Vaišvilaitė
Šaltinis: Laikraštis „15 minučių“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Karsto įnešimas į bažnyčią neturi nieko bendra su pagarba, „15min“ duotame interviu teigė Vilniaus universiteto docentė, bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė. Jos teigimu, sprendimas aukoti šv. Mišias be velionio prezidento Algirdo Brazausko karsto yra paaiškinamas paprastai – tereikia suvokti jau įsitvirtinusią krikščionišką laidojimo praktiką.

– Aukščiausi valstybės pareigūnai kritikuoja Bažnyčios sprendimą dėl A.Brazausko, nesupranta motyvų. Kokia yra praktika? Ar valstybės institucijos gali nurodyti, patarti Bažnyčiai, kaip jai elgtis, jeigu šalyje nėra valstybinės religijos?

– Bažnyčia pati sprendžia, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Tačiau man, kaip tekusiai dirbti žiniasklaidos srityje, savotiškai kelia nerimą mūsų žiniasklaidos formuluotė, kad „karstas neįleidžiamas į Arkikatedrą“. Tokioje žinioje iškart atsiranda konfliktas. Galbūt galiu suprasti žiniasklaidą, kuriai intriga visada yra geras variklis, tačiau nelabai suprantu valstybės veikėjų, iškart priėmusių šią konfrontacinę natą.

Nežinau, kokie buvo vyskupų motyvai, nežinau, ką svarstė laidotuvių komisija, tačiau manau, kad ši komisija suprato, kad kuriamas precedentas, nes pirmą kartą nepriklausomos valstybės istorijoje yra laidojamas prezidentas – ne tik konkretus žmogus, bet ir prezidentas. Prezidentas šalies, kurioje Bažnyčia ir valstybė nėra atskirtos, bet yra atskiros. Suprantama, kad buvo priimtas sprendimas prezidentą šarvoti prezidentūroje.

O dėl apeigų – negirdėjau, kad Bažnyčia būtų atsisakiusi laiminti palaikus, kas, laidojant krikščioniškai, yra būtina, atlikti kitas apeigas prezidentui A.Brazauskui, kuris buvo krikštytas katalikas, tad savo konfesinę priklausomybę išreiškęs. Tai, kad Vilniaus Arkikatedroje aukotos šv. Mišios už prezidentą yra visiškai normalu, nes tikintiesiems sudaroma galimybė melstis, bet niekaip neprievartaujama sąžinė tų, kurie nenori dalyvauti religinėse apeigose. Tokiu būdu paliekamas gana delikatus atskirumas.

– Kaip jums atrodo, kodėl vyskupai viešai nepaaiškino tokio sprendimo motyvų ir leido visuomenei spekuliuoti šiuo klausimu?

Nežinau, kokie buvo pokalbiai tarp Valstybinės laidojimo komisijos ir Vyskupų Konferencijos, todėl nenorėčiau spekuliuoti. Tačiau man šis sprendimas nesukėlė neaiškumo, nes matau, kad yra laikomasi Lietuvoje jau įsitvirtinusios laidojimo praktikos. Nemalonu tik dėl konfrontacijos, kai viską bandoma paaiškinti per asmeniškumus.

– Kalbama, kad taip pasielgta dėl prezidento šeiminės padėties – su antrąja žmona jis gyveno be bažnytinės santuokos.

– Šis personalizavimas, visos asmenybinės spekuliacijos, partijų pasisakymai įneša nereikalingos sumaišties, dėl kurios galima apgailestauti. Vyko valstybinės laidotuvės, galima svarstyti jų detales, o ne asmeniškumus.

– Tarp politikų yra sakančių, kad Bažnyčios hierarchai parodė nepagarbą prezidentui, visiems Lietuvos žmonėmis ir, užuot vieniję tautą, ją priešina. Kaip dėl tos pagarbos? Ir ar Mišios skirtos pagerbti žmogui, ar už jį melstis?

Man šis sprendimas nesukėlė neaiškumo, nes matau, kad yra laikomasi Lietuvoje jau įsitvirtinusios laidojimo praktikos. Nemalonu tik dėl konfrontacijos, kai viską bandoma paaiškinti per asmeniškumus.– Kaip ir karsto atnešimas į bažnyčią – tai nėra asmens pagerbimas, nieko bendra su pagarba neturi. Mišios yra skirtos melstis už mirusį žmogų, prašant jam Dievo gailestingumo, tikintis prisikėlimo malonės. Pagerbimas yra pasaulietinė sfera ir jo sieti su Bažnyčia nereikėtų.

– Kitaip tariant, jeigu mirusysis laidojamas laikantis krikščioniškų apeigų, karsto nereikia sureikšminti?

– Būtų galima paklausti, kas iš, pavyzdžiui, vilniečių ar kauniečių savo artimą yra laidojęs su karsto įnešimu į bažnyčią? Dažniausiai palaikai yra šarvojami vienoje vietoje, – tai gali būti ir bažnyčios šarvojimo salė, – tada jie palaiminami ir laidojami, o šv.Mišios aukojamos atskirai. Abu mano tėvai yra palaidoti be įnešimo į bažnyčią. Taip, būna atvejų, kai žmogus vežamas laidoti į tėviškę, į kapines, kuriose palaidotos jo giminės, tuomet į kaimo bažnyčią karstas įnešamas. Tai tarsi grįžimas namo.

– Ši istorija paskatino spekuliacijas dėl valstybės ir Bažnyčios santykių. Ar pritartumėte teigiantiems, kad valstybė neturi kištis į Bažnyčios reikalus, tačiau ir Bažnyčia labiau turėtų toleruoti politikų sprendimus ar visuomenės požiūrį į tokius klausimus kaip dirbtinis apvaisinimas?

– Dirbtinis apvaisinimas nėra tik valstybės reikalas. Ji neturi išskirtinės teisės spręsti apie žmogų, jo gyvenimo pradžią ar pabaigą. Bažnyčios pašaukimas ir yra kalbėti apie žmogų, jo esmę, koks jo gyvenimo tikslas. Bažnyčia, kitaip nei valstybė, kalba apie pomirtinį gyvenimą, apie nemirtingą žmogaus sielą. Valstybės bandymas neleisti Bažnyčiai kalbėti apie tai, ką ji žino, kuo tiki, būtų tolesnis kišimasis į jos gyvenimą. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min