D.Grybauskaitė: Lietuva turi galvoti apie emigrantų grįžimo skatinimo programas

– Naujųjų metų sandūroje Lietuvos ekonomikoje matomi tam tikri stabilizavimosi ženklai. Kokia perspektyva laukia kitais metais – kada galima tikėtis ekonomikos pakilimo ir kada situacijos pagerėjimą realiai gali pajusti valstybės gyventojai?

– Ekonomika Lietuvoje tikrai pradės stabilizuotis jau kitų metų pabaigoje, o dar kitų, 2011-ųjų pradžioje, turėtų pasimatyti atsigavimo ženklai.

Pirmiausia, reikėjo vykdyti apdairesnę ir atsakingesnę fiskalinę politiką ir, išnaudojant ekonomikos augimo metus, formuoti perteklinį nacionalinį biudžetą.Tam pagrindo suteikia pirmuosius atsigavimo ženklus rodantis šalies eksportas (gerėja situacija pagrindinėse eksporto rinkose), besistabilizuojančios šalies apdirbamosios pramonės produkcijos apimtys, nustojusios kristi mažmeninės prekybos apimtys. Taigi šiuo metu mes jau kai kur juntame ekonominę stabilizaciją, kuri tęsis ir pirmoje ateinančių metų pusėje. Realų ekonomikos pakilimą gyventojai turėtų pajusti 2011 metais.

– Dėl krizės Lietuvoje kaltinamas ir buvusios valdžios švaistūniškumas, ir dabartinės Vyriausybės esą neapgalvoti žingsniai, ir neapdairiai paskolas daliję bankai. Ar Lietuva galėjo išvengti tų padarinių, kurie buvo, ir išvengti tokio „kieto nusileidimo“?

– Taip, Lietuvoje buvo galima išvengti tokio „kieto nusileidimo“ scenarijaus. Pasaulinė krizė sutapo su vietos ekonomikos perkaitimu, dėl to pasekmės ir yra tokios skausmingos.

Pirmiausia, reikėjo vykdyti apdairesnę ir atsakingesnę fiskalinę politiką ir, išnaudojant ekonomikos augimo metus, formuoti perteklinį nacionalinį biudžetą.

Antra, Lietuvos bankas turėjo atsakingiau valdyti gyventojų įsiskolinimo augimą. Įstojus į ES, reformų programa išsikvėpė, tačiau mes buvome lepinami ir pigiais kreditais, ir ES lėšomis. Bet biurokratiniais suvaržymais ribotos investicijos į produktyvius sektorius, o nekilnojamojo turto kainos sparčiai kilo, ir čia buvo sukoncentruota pernelyg daug lėšų.

Dabartinės Vyriausybės klaidos nebuvo svarbiausias veiksnys, lėmęs bendrą ūkio nuosmukį. Kartu tenka pripažinti, kad mokesčių politikos pakeitimai apsunkino verslo situaciją, be to, ekonomikos skatinimo planas įgyvendinamas per lėtai.

– Šiemet Lietuvoje fiksuojama didžiausia emigracijos banga nuo Nepriklausomybės atgavimo. Kokios priežastys, Jūsų nuomone, lemia žmonių norą išvykti iš Lietuvos, ir kokį poveikį – ekonominį, socialinį – turės tokia emigracijos banga?

– Emigracija yra reakcija į šalies vidaus problemas: ekonominę ir politinę kultūrą, biurokratinius suvaržymus, korupciją, išsilavinimo kokybę, galimybes užsidirbti. Visa tai turi įtakos žmonių apsisprendimui likti ar išvažiuoti, ir tai yra atsakymas į klausimą, kas turi būti padaryta, kad žmonės liktų Lietuvoje. Mano ir kiekvieno šalies piliečio pareiga – gyventi ir dirbti savo šalyje taip, kad Lietuva taptų patrauklia šalimi, iš kurios niekur važiuoti nereikėtų ir nesinorėtų. Nebent pasimokyti.

Jeigu išvykę žmonės negrįš, ateis laikas, kai mums teks importuoti darbo jėgą iš trečiųjų šalių. Todėl būtina galvoti apie grįžimo skatinimo programas. Sociologiniai tyrimai rodo, kad Lietuvos emigrantai yra vieni jauniausių ES. Todėl ypač svarbi parama baigusiesiems studijas arba grįžusiesiems po trumpo uždarbiavimo užsienyje.

– Skausmingas išlaidų mažinimo kelias neišvengiamai didina įtampą visuomenėje. Ar įžvelgiate socialinių neramumų pavojų Lietuvoje?

– Labai linkiu visiems mums suprasti tik viena: bet kokie neramumai yra neramumai prieš save pačius, bet kokia įtampa – įtampa, griaunanti valstybės gerbūvį ir pamatus. Todėl kviečiu visus kalbėti, tartis ir elgtis atsakingai, nepasiduoti bet kokioms provokacijoms, kurios galėtų trukdyti valstybei kopti iš duobės ir griautų valstybės pamatus.

Jeigu išvykę žmonės negrįš, ateis laikas, kai mums teks importuoti darbo jėgą iš trečiųjų šalių. Todėl būtina galvoti apie grįžimo skatinimo programas.Socialinių išmokų mažinimas šiandien – tai sprendimas, nulemtas būtinybės, kurią padiktavo ekonominė visos valstybės situacija. Prieš jį priimant, buvo daug svarstyta, išsakyta daug nuomonių, ieškota paties geriausio ir mažiausiai skausmingo kelio. Ypač atsižvelgta į labiausiai socialiai pažeidžiamus visuomenės narius – pirmiausiai, pensininkus, neįgaliuosius, motinas, auginančias vaikus.

Šiandien reikalingas mūsų visų supratimas ir solidarumas. Jis tiesiog būtinas. Nuo to, kaip mokėsime susitelkti šiandien, tuo greičiau šis laikotarpis praeis ir bus mažiau skausmingas.

Neturime pamiršti, kad socialinių išmokų mažinimas yra laikinas ir bus kompensuojamas. Vyriausybė iki 2010 metų liepos 1 dienos įgaliota parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarką.

– Neseniai raginote žmones šiuo sunkmečiu turėti daugiau „ir supratimo, ir kantrybės“. Ar įžvelgiate įtampos kurstymo apraiškų, turint omenyje ir pastaruoju metu vieną po kito įvairių judėjimų rengiamus protestus?

– Mūsų šalies žmonės – kantrūs ir supratingi. O neatsakingi politikai ir visuomenės veikėjai visada pasinaudoja sudėtingomis valstybei situacijomis, bandydami priminti apie save. Atsakingi žmonės bando padėti rasti išeitis. Negalime šalies paversti asmeninių politinių ambicijų įkaite.

– Neseniai paskelbta apklausa parodė, kad Lietuvos gyventojai per Nepriklausomybės metus nusivylė demokratijos ir kapitalizmo vertybėmis, o Jūs pati teigiate, kad Lietuvą apėmęs ir dvasinis sunkmetis. Kokias priežastis įžvelgiate ir ar matote pagrindo optimizmui?

– Šalyje labai daug ir pilietiškai nusiteikusių, iniciatyvių ir kūrybiškų žmonių, norinčių ir galinčių padėti savo Tėvynei, tikinčių, kad sutelktai dirbdami, galime pasiekti permainų. Jie ir suteikia optimizmo, kad galime sukurti Lietuvą tokią, kokios norime. Jeigu susvetimėjimą ir abejingumą pamažu ims keisti supratimas ir noras padėti, įveiksime ir dvasinį sunkmetį.

– Ar šiandien matote alternatyvų dabartinei valdančiajai koalicijai? Kaip vertinate opozicijos partijų parengtas alternatyvias programas ir siūlymus išeiti iš krizės?

– Nė viena politinė jėga kol kas nėra pateikusi konstruktyvių siūlymų. Todėl manau, kad Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė ir toliau turi prisiimti atsakomybę ir imtis visų būtinų veiksmų, padedant šaliai bristi iš krizės.

– Valdančiosios koalicijos partneriai neslepia nepasitenkinimo kai kuriais premjero A.Kubiliaus siūlymais, sprendimais. Ar dabartinėje valdančiojoje koalicijoje ar pačioje Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijoje matote kitą lyderį, galintį pakeisti A.Kubilių Vyriausybės vadovo kėdėje?

– Partijos lyderis – pačios partijos reikalas. Prezidentei reikia gebėti dirbti su tais lyderiais, kurie yra.

– Lietuvos gyventojai referendumu įpareigojo Vyriausybę siekti sovietų okupacijos žalos atlyginimo. Rusija šį klausimą atsisako svarstyti. Kokį sprendimą matote Jūs?

– Tautos valią ir įstatymus reikia vykdyti.

Jeigu santykiai su Rusija bus grindžiami abipuse pagarba ir pragmatiškais interesais, bus daugiau galimybių spręsti ir sudėtingus, politiškai jautrius mūsų santykių klausimus, tarp kurių ir okupacinės žalos atlyginimas iš Rusijos. Ta linkme dirbama. Ne viskas iš karto. Reikia kantrybės.

– NATO generalinis sekretorius šiemet sakė manąs, kad Rusija nekelia grėsmės Baltijos šalims. Ar sutinkate su tokiu požiūriu?

– Pati savaime jokia šalis nekelia grėsmių. Nereikalingos įtampos kyla iš nesusikalbėjimo arba nenoro kalbėtis. Visi suprantame santykių su Rytų kaimynėmis svarbą. Konstruktyvūs ir dalykiški santykiai gali užtikrinti saugią kaimynystę. Taip pat svarbi NATO partnerių vieninga politika Rusijos atžvilgiu.Nė viena politinė jėga kol kas nėra pateikusi konstruktyvių siūlymų. Todėl manau, kad Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė ir toliau turi prisiimti atsakomybę ir imtis visų būtinų veiksmų, padedant šaliai bristi iš krizės.

– Kodėl reikalaujate, kad NATO būtų parengti gynybos planai Baltijos šalims?

– Jeigu yra gynybinis aljansas, turi būti ir jo narių gynimo planai. Kitos NATO šalys tokius planus turi. Baltijos šalys net ir sunkmečiu pasirengusios dalyvauti NATO projektuose, tačiau norėtų būti tikros dėl savo saugumo. Lietuva, Latvija ir Estija yra visateisės Aljanso narės ir pačios yra aktyvios saugumo teikėjos dalyvaudamos operacijose Afganistane ir kitur. Todėl nusipelnome saugumo garantijų bei konkrečių apginamumo planų ir savo atžvilgiu.

– Kokias pamokas turėtų pasidaryti Lietuva iš istorijos dėl CŽV kalėjimo?

– Tyrimą dėl CŽV kalėjimo atlikęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas nustatė, kad specialūs statiniai buvo pastatyti, įrengti ir galėjo būti pritaikyti sulaikytiesiems kalinti. Taigi, iš esmės, mano įtarimai pasitvirtino.

Lietuva faktiškai buvo tapusi grupelės žmonių, kurie užsižaidė valdžia, įkaitais.

Nenormalu ir tai, kad Valstybės saugumo departamentas tapo lyg ir valstybe valstybėje. Turime garantuoti šalyje demokratinę specialiųjų tarnybų kontrolę, nustatyti skaidrų mechanizmą, kaip atsiranda itin svarbūs ir su šalies saugumu susiję sprendimai. Lietuva, kaip valstybė, bus gerbiama tik tuomet, kai neleisime nei saviems, nei svetimiems niekinti žmogaus teisių ir rizikuoti šalies saugumu.

Visa ši CŽV kalėjimų istorija yra Lietuvos politinės brandos išbandymas. Mums reikia išmokti pripažinti savo klaidas, pasimokyti iš jų ir niekada daugiau nekartoti.

– Europa pripažino, kad sankcijų politika Baltarusijos atžvilgiu nedavė laukiamų rezultatų, o Jūs šiemet priėmėte prezidentą Aleksandrą Lukašenką. Kokią artimiausiu metu matote ES ir Baltarusijos santykių perspektyvą?

– Kad Baltarusijos izoliacija nepasiteisino, pripažįsta visi. Demokratijos nuo to Baltarusijoje nepadaugėjo.

ES Baltarusijai yra iškėlusi labai konkrečius reikalavimus ir tolesnis elgesys priklausys nuo Baltarusijos valdžios sugebėjimo ir noro juos įgyvendinti. Tuo pačiu metu sieksime pasinaudoti visais prieinamais instrumentais Baltarusijai priartinti prie Europos – pirmiausiai per ES Rytų kaimynystės politiką, pasienio bendradarbiavimo skatinimą, platesnes galimybes baltarusių žmonėms apsilankyti Lietuvoje.

Lapkričio mėnesį ES bendrųjų reikalų ir išorinių santykių taryboje priimtas sprendimas pratęsti laikiną sankcijų netaikymą Baltarusijos aukščiausiems politiniams vadovams iki 2010 metų spalio mėnesio, tikintis pozityvių Baltarusijos žingsnių Tai reiškia, kad ES demonstruoja gerą valią ir norą stiprinti bendradarbiavimą, tačiau kartu tikisi geros valios ženklų ir iš Baltarusijos.

Baltarusija yra pradėjusi įgyvendinti kai kuriuos ES ir ESBO iškeltus reikalavimus dėl Rinkimų įstatymo pakeitimų, mirties bausmės moratoriumo, politinių partijų, nevyriausybinių organizacijų ir nepriklausomos žiniasklaidos suvaržymų panaikinimo, susirinkimo laisvės garantavimo. Taigi, „kamuolys yra Baltarusijos pusėje“ – ES santykiai su šia šalimi didele dalimi priklausys nuo tolesnių Minsko veiksmų. Lietuva laikosi bendros ES pozicijos dėl demokratijos plėtros Baltarusijoje.

Susitikusi su Lietuvoje viešėjusiu Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka, atvirai aptariau žmogaus teisių padėtį ir demokratijos plėtrą Baltarusijoje. Taip pat kalbėjome ir apie bendradarbiavimo galimybes kultūros srityje, sąlygas Lietuvos investuotojams toje šalyje.

– Lietuva vis sulaukia kaimyninės Lenkijos priekaištų dėl lenkų tautinės mažumos problemų. Kaip Lietuva pasiryžusi spręsti lenkų prašymus dėl pavardžių, gatvių pavadinimo rašymo?

– Lenkų tautinės mažumos padėtis Lietuvoje nėra bloga. Antra vertus, dėl pavardžių rašymo padarėme ne viską, ką galime. Reikia politinės valios šį klausimą spręsti, ir tikiu, kad ši valia stiprėja. Šiuos klausimus jau keliskart aptariau su Lenkijos prezidentu Lechu Kaczynskiu. Konsultuojuosi su konstitucinės teisės ekspertais ir politikais Seime, kaip rasti galimybę, kad tautinės mažumos galėtų rašyti pavardes savo kalba dokumentuose lotyniškais rašmenimis.Lietuva, kaip valstybė, bus gerbiama tik tuomet, kai neleisime nei saviems, nei svetimiems niekinti žmogaus teisių ir rizikuoti šalies saugumu.

Tuo pačiu noriu pabrėžti, kad nepritariu kai kuriems bandymams vieną ar kitą poziciją ginti pažeidžiant įstatymus ar nesilaikant teismo sprendimų.

– Apie energetinį saugumą Lietuvoje kalbama jau seniai. Kaip vertinate buvusios ir dabartinės Vyriausybės žingsnius šioje srityje? Kada ir kaip, Jūsų nuomone, Lietuva gali užsitikrinti energetinį saugumą?

– Uždarius senąją Ignalinos atominę elektrinę, 2010-ieji taps energetinės nepriklausomybės pradžios metais.

Lietuvos energetikos sistema buvo ir yra priklausoma nuo Rusijos, nes visi energetiniai ištekliai – ir dujų, ir elektros tiekimas yra susiję su šia šalimi. Tokia priklausomybė nuo vienos šalies susidarė būtent dėl senosios elektrinės. Ją apraizgę interesai buvo pririšę Lietuvą prie Rusijos ir neleido plėtoti nei alternatyvios energetikos, nei kurti elektros tinklų su Vakarų regionais. Todėl Ignalinos AE uždarymas reikš, kad šalis turės galimybę diversifikuoti energetikos šaltinius, kuriant naujas jungtis su Šiaurės ir Vakarų Europos šalimis. Pagaliau prasidės realus elektros rinkos kūrimas, kurio nė viena politinė jėga nedrįso pradėti esant senajai Ignalinos AE.

Atsiradus elektros rinkai ir jungtims, pasieksime realią energetinę nepriklausomybę ir mūsų žmonėms nereikės mokėti ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos monopolistų diktuojamų monopolinių kainų.

Neabejoju, kad siekiant energetinio saugumo Lietuvai verta likti mišrios energetikos šalimi – atominės, konvencinės ir alternatyvios. Viskas priklauso nuo politinio ryžto ir nuostatų. Ši Vyriausybė jau rengia dokumentus naujos atominės elektrinės statybos konkursui.

– Esate palankiai įvertinusi LEO LT likvidavimą, dėl kurio sutarė „NDX energija“ ir A.Kubiliaus Vyriausybė. Tačiau buvo pasigirdę ir nemažai kritikos, esą šis sprendimas palankus „NDX energijai“, kuriai leidžiama užsidirbti 680 mln. litų ir išvengti teisinio persekiojimo. Kiek, Jūsų nuomone, tokia kritika pagrįsta?

– Reiškiama kritika klaidina visuomenę. Priešingai, nei teigia kritikai, šiuo susitarimu panaikinta ir LEO LT, ir pats sandoris, atkurta padėtis, kuri buvo ne tik iki LEO LT atsiradimo, bet ir iki VST akcijų privatizavimo. Tai reiškia, kad Vyriausybei pasirašius restitucinį susitarimą – valstybei grąžinamos visos „NDX energijos“ turėtos VST akcijos, LEO LT istorijoje padėtas taškas, ir valstybei grąžintas visas energetikos sektorius.

Pasiektas susitarimas geriausiu ir naudingiausiu visuomenei būdu atkuria teisingumą ir užtikrina, kad nė viena šalis viena kitai ateityje neturės jokių pretenzijų. Tai pavyzdys, kad klausimai tarp valstybės ir verslo gali būti sprendžiami dalykiškai ir objektyviai.

– Kaip vertinate dabartinę teisėsaugos institucijų būklę Lietuvoje ir kokių reformų, Jūsų nuomone, labiausiai reikia prokuratūros ir kitų ikiteisminio tyrimo įstaigų bei teismų sistemoje?

– Visuomenės pasitikėjimas teisingumu šalyje nepateisinamai žemas. Skaidri, lygi visiems ir kiekvienam teisingumo sistema – vienas svarbiausių mano siekių. Būtina imtis neatidėliotinų veiksmų, kad būtų atkurtas žmonių tikėjimas teismais, teisėsaugos struktūromis bei operatyvinėmis tarnybomis. Mano nurodymu jau sugriežtinta teisėjų vertinimo ir atrankos tvarka.

Galime kurti ir daryti vis naujas reformas, tačiau nieko nepasiekti, jei nesikeis pačių institucijų ir pareigūnų požiūris į atliekamą darbą ir atsakomybę už jį.Lietuvą sukrėtę įvykiai dar kartą išryškino įsišaknijusias teisėsaugos institucijų problemas. Akivaizdu, kad reikia tobulinti baudžiamojo proceso įstatymą, kuris šiuo metu neleidžia greitai ir efektyviai ištirti nusikaltimų bei užtikrinti tinkamos ikiteisminių tyrimų kontrolės.

Teisėsaugos institucijos susiduria su nepakankama darbuotojų kvalifikacija, biurokratizmu ir bloga vadyba. Reikia mažinti teritorinių padalinių skaičių, mažinti vadovų skaičių ir diegti lankstumą personalo politikoje. Ši sistema yra sustabarėjusi ir itin sunkiai keičiasi, todėl tai bus ilgas darbas. Vieno ar kelių vadovų pakeitimas problemų neišspręs.

Kad reformos būtų efektyvios, jos turi būti ne chaotiškos, o sisteminės ir apgalvotos. Dar 1998 metais patvirtinti teisinės reformos metmenys ir pagrindinės teisėsaugos institucijų reformos kryptys įgyvendintos tik iš dalies. Būtina nedelsiant parengti šių dienų problemas ir aktualijas atitinkančią ilgalaikę šių institucijų veiklos tobulinimo strategiją. Tai darbas, kurį matau kaip vieną iš prioritetinių.

Galime kurti ir daryti vis naujas reformas, tačiau nieko nepasiekti, jei nesikeis pačių institucijų ir pareigūnų požiūris į atliekamą darbą ir atsakomybę už jį. Tiek policijos, tiek prokuratūros, tiek ir teismų sistemos viduje būtinas visų grandžių pareigūnų bendradarbiavimas siekiant bendro visiems siekio – patiems įžvelgti sistemos problemas ir bandyti bendromis jėgomis jas spręsti, neleisti reikštis abejingumui, formaliam požiūriui į žmonių interesus, biurokratizmui ir savivalei.

Prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo įstaigose akivaizdžiai stokojama efektyvios kontrolės mechanizmų, pareigūnai nėra motyvuoti, todėl jų darbo kokybė dažnai labai prasta. Teismų sistemoje tikrai dar galima galvoti apie platesnį visuomenės dalyvavimą pasigendu visų grandžių teismų susikalbėjimo esminiais teismų veiklos klausimais, matau teismų susipriešinimą bei nemažą teismų administravimo broką, kuris lemia didžiąją dalį problemų.

– Po vadinamojo pedofilijos skandalo ir parlamentinio tyrimo viešojoje erdvėje vis dažniau keliamas generalinio prokuroro Algimanto Valantino tinkamumo užimti pareigas klausimas. Ką apie tai manote?

– Generalinio prokuroro, kaip visos valstybės prokuratūros darbą organizuojančio ir jos veiklos gaires brėžiančio aukščiausio lygio pareigūno, veikla turi būti vertinama pagal tai, kaip atsakingai ir rimtai reaguojama į prokuratūroje kylančias problemas, kiek ryžtingai imamasi jas spręsti. Taigi, atsakingas požiūris į visą prokuratūros darbą ir ryžtas priimant būtinus sprendimus – pagrindiniai vertinimo kriterijai.

Nusiteikimą spręsti aptariamos bylos tyrimo metu paaiškėjusias problemas matau, bet konkrečių žingsnių dar laukiu. Pasitikėjimas prokuratūra susijęs su pasitikėjimu teisingumu ir valstybe. Generalinis prokuroras privalo užtikrinti kvalifikuotą ir operatyvų prokuratūros darbą. O politikai – garantuoti prokuratūros nepriklausomumą. Bandymai daryti įtaką prokuratūros darbui – pasitikėjimo nesustiprina. Leiskime prokurorams baigti pradėtus darbus. Jeigu rezultatas netenkins, pareikalausiu atsakomybės.

– Pabaigai norėčiau užduoti klausimą apie mūsų aplinką – Lietuvos žiniasklaidą. Kaip vertinate dabartinę jos būklę ir kokias įžvelgiate didžiausias problemas?

– Žiniasklaidai kylančias problemas išsamiausiai man pristatė patys regioninės ir nacionalinės žiniasklaidos vadovai. Nerimaujama ne tik dėl žiniasklaidos verslui sunkmečiu kylančių finansinių problemų, bet ir dėl pavojų žiniasklaidos nepriklausomumui, smunkančio visuomenės pasitikėjimo, nesąžiningos konkurencijos, žurnalistinės etikos, žurnalistų savivaldos problemų. Tačiau viešai apie tai kalbėti vengiama. Ar girdėjote viešas diskusijas apie verslo ir politinių grupuočių įtaką žiniasklaidai, apie perkamą informaciją, meluojamus tiražus, supirkinėjamus rajoninius laikraščius, užsakomąją žurnalistiką?

Žiniasklaidos problemas girdžiu ir mėginu padėti jas spręsti siūlydama Visuomenės informavimo įstatymo pataisas. Viena jų – draudžianti žiniasklaidos priemonių dalininku būti ne tik bankams, bet ir jų valdomoms įmonėms, turėtų padėti užtikrinti žiniasklaidos nepriklausomybę nuo verslo grupuočių įtakos.

Pasitikėjimas žiniasklaida mažėja: pasitikinčiųjų žiniasklaida žmonių liko vos dešimčia procentų daugiau nei nepasitikinčiųjų. Demokratiškoje šalyje tai negeras ženklas.Kita pataisa – prenumeratos pristatymo kaimo vietovėse kompensavimas turėtų padėti išgyventi regioninei žiniasklaidai. Raginu nustatyti tokią regioninės žiniasklaidos rėmimo programą, kad verslininkų ir vietos politikų įtaka būtų maksimaliai sumažinta.

Tačiau daug kas ir pačių žurnalistų bei žiniasklaidos priemonių savininkų rankose.

Pasitikėjimas žiniasklaida mažėja: pasitikinčiųjų žiniasklaida žmonių liko vos dešimčia procentų daugiau nei nepasitikinčiųjų. Demokratiškoje šalyje tai negeras ženklas. Todėl žurnalistų bendruomenės ir žiniasklaidos priemonių savininkų laukia rimtas iššūkis – atvirai ir garsiai įvardinti tikrąsias nepasitikėjimo priežastis ir grįžti prie garbingos, moralios ir etiškos žurnalistikos.

Visi išgyvename permainų laikotarpį, keistis turi ir žiniasklaida. Labai svarbus vaidmuo čia tenka žurnalistų etikos inspektoriui, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai ir Žurnalistų sąjungai.

Daug kas priklauso ir nuo pačių žurnalistų požiūrio į savo profesiją ir jums tenkančią misiją. Turite didelę įtaką pilietinei savimonei ir galite prisidėti prie pilietinės visuomenės kūrimo – suprantamai informuodami gyventojus apie valdžios sprendimus, keldami opiausias žmonėms problemas, skatindami diskusijas, telkdami bendruomenę, reikalaudami atskaitingesnės valdžios.

Stiprios žiniasklaidos pagrindas – Jūsų, kaip asmenybių, pilietiškumas ir profesionalumas bei asmeninė atsakomybė savo krašto žmonėms.

– Jūsų pirmtakas prezidentas Valdas Adamkus turėjo tradiciją po Naujųjų metų – vasario mėnesį išvykti atostogų ilsėtis kasmet į tą patį Meksikos Ikstapos kurortą. Ar Jūs turite panašių „silpnybių“? Ar jau planuojate kitų metų atostogas, jei taip – kur ir kada ketinate vykti?

– Per atostogas mėgau keliauti. Dabar, kai esu šalies vadovė, tenka atsisakyti daugybės dalykų, atostogų – kol kas taip pat.